Ekonominė integracija yra procesas, kurio metu mažinamos arba panaikinamos prekybos kliūtys, siekiant palengvinti prekybą tarp regionų ar tautų. Egzistuoja įvairus ekonominės integracijos laipsnis – nuo teoriškai visiškai laisvos prekybos iki lengvatinių prekybos susitarimų naudojimo, siekiant paskatinti konkrečių prekybos partnerių santykius. Pašalinus prekybos kliūtis, atsiranda išlaidų ir naudos, atsižvelgiant į integracijos laipsnį ir regionų ar tautų narių bendradarbiavimo lygį.
Daugelis ekonomikų bandė siekti tam tikro ekonominės integracijos. Kai kurios šalys naudoja laisvosios prekybos zonas, pavyzdžiui, siekdamos paskatinti prekybą su partneriais. Kiti pasirašo laisvosios prekybos susitarimus, pvz., Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimą (NAFTA). Europos Sąjungoje (ES) tarp valstybių narių pasiekta aukšto lygio ekonominė ir pinigų integracija. Įvairios ES šalys taip pat gali turėti prekybos susitarimus su sąjungai nepriklausančiomis šalimis.
Prekybos kliūčių mažinimas turi tendenciją sumažinti su ekonomine veikla susijusias išlaidas. Prekybos partneriams gali būti naudinga nemokėti mokesčių, tarifų, rinkliavų ir kitų išlaidų. Dėl to didėja prekybos apimtis, nes prekybos partneriai aktyviai ieško sandorių regionuose, kuriuose pasiektas tam tikras ekonominės integracijos laipsnis. Tačiau šalims, kurios nėra pasirašiusios integracijos susitarimų, gali atsirasti kliūčių prekybai, nes jos gali nesugebėti konkuruoti su pageidaujamais prekybos partneriais.
Kai ekonomika stipri, ekonominė integracija naudinga visoms narėms, o kiekvienas susitarimo, sąjungos ar sutarties narys gali patirti ekonominį augimą. Tas pats pasakytina ir apie ekonomikos nuosmukį. Kai atskiri prekybos susitarimo nariai pradeda tempti žemyn, jų ekonominės problemos gali išplisti. Tai buvo ypač pastebėta Europos Sąjungoje per 2000-ųjų pradžios ekonomines krizes, kai blogos skolos tokiose šalyse kaip Graikija ir Portugalija sukėlė problemų visoje ES, įskaitant santykinai stiprios ekonomikos šalis, tokias kaip Vokietija.
Kai regionai ir tautos pradeda vykdyti ekonominės integracijos programas, jie atidžiai pasveria integracijos išlaidas ir naudą, kad pamatytų, ar tai tinkamas pasirinkimas jų poreikiams tenkinti. Kai kurios šalys gali norėti išvengti rizikos, nors prekybos kliūtys gali kelti problemų. Kiti gali būti pasirengę prisiimti riziką mainais į padidėjusią prekybą ir užsienio valiutą. Augančios valstybės dažnai ypač nori įsitraukti į ekonominę integraciją, nes prekyba su užsienio valstybėmis gali prisidėti prie spartaus ekonomikos augimo. Jie gali naudoti skatinimo programas užsienio prekybai ir investicijoms pritraukti.