Ekonominė ir pinigų sąjunga yra ta, kai kelios šalys susitaria dalytis viena valiuta. Tam reikia susitarti dėl tam tikro bendradarbiavimo ekonominės politikos srityje, taip pat susitarimų dėl prekybos kliūčių. Žinomiausias pavyzdys yra Europos Sąjungos šalių grupės pavyzdys. Ekonominėje ir pinigų sąjungoje dalyvaujančios šalys taip pat gali bendradarbiauti įstatymų leidybos srityje, tačiau tai nėra neišvengiama.
Ekonominėje ir pinigų sąjungoje veikia dvi atskiros sistemos, kurios abi gali egzistuoti atskirai. Pavyzdžiui, šalių grupė gali dalytis bendra valiuta, nesudariusi prekybos sutarties. Šiandien yra keletas tokių struktūrų – tiek neoficialių, tiek formalių, dauguma jų apima didelę šalį ir keletą sąjungininkų mažesnių šalių, pavyzdžiui, tos, kurios anksčiau buvo imperijos dalis, bet dabar turi tam tikrą nepriklausomybę.
Taip pat galima sudaryti ekonominę sąjungą prekybos susitarimo forma, nesidalijant valiuta. Ryškiausi šiuo metu yra susitarimai tarp Europos šalių, kurios nesidalija valiuta arba nėra Europos Sąjungos narės. Tokia struktūra gali apimti bendrą rinką, kuri riboja kliūtis, pvz., prekybos tarifus, arba bendrą rinką, kurioje siekiama turėti kuo mažiau kliūčių prekybai, o tai paprastai reiškia, kad įmonės ir darbuotojai turi teisę veikti bet kuri iš šalių.
Tačiau norint būti ekonomine ir pinigų sąjunga, turi egzistuoti ir bendra valiuta, ir ekonominė sąjunga. Vienintelis svarbus to pavyzdys – 16 m. 2010 šalių, kurios yra Europos Sąjungos narės ir yra įsivedusios eurą kaip nacionalinę valiutą. Europos Sąjunga taip pat yra ekonominė sąjunga, tačiau ne visos narės dalijasi valiuta. Jungtinė Karalystė ir Švedija yra žymiausios „atsisakymų“, o kai kurios naujesnės ES narės dar turi atitikti finansinius kriterijus, kad galėtų įsivesti eurą, bet galiausiai turėtų tai padaryti.
Yra ir kitų Europos Sąjungos partnerystės aspektų, kurie nėra neišvengiama ekonominės ir pinigų sąjungos dalis. ES turi galimybę išleisti direktyvas politiniais klausimais, paprastai tam tikru būdu susijusias su prekyba, kurias valstybės narės turi perkelti į nacionalinę teisę. Tuo tarpu eurą naudojančios šalys įkūrė Europos centrinį banką, kuris priima pinigų politikos sprendimus, turinčius įtakos visoms šioms šalims. Nors toks bankas yra beveik praktinė neišvengiamybė turint bendrą valiutą, tai nėra neatsiejamas ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimas.