Ekopsichologija, dar vadinama žaliąja psichologija, į žemę orientuota psichologija ir aplinkos psichologija, nagrinėja įsitikinimą, kad žmogus, norėdamas mėgautis sveiku protu, ramybe ir laime, turi būti harmonijoje su Žeme. Kai kurie žmonės, priėmę ekopsichologijos principus, taip pat teigia, kad žmogus turi būti harmonijoje su kosmosu, kuris veikia Žemės planetą. Galima sakyti, kad ši tikėjimo sistema remiasi ne tik įvairiomis tradicinės psichologijos formomis, bet ir dvasingumu, nes pasekėjai mano, kad psichikos sutrikimai, nelaimė, smurtas ir kitos problemos, pastebimos viso pasaulio visuomenėse, iš tikrųjų yra žmogaus susvetimėjimo pasekmė. nuo gamtos ir jos gyvenimo ritmų.
Ekopsichologai ne tik mano, kad psichologiškai sutrikusių žmonių problema yra jų atitolimas nuo gamtos, bet ir kad jie turi ieškoti destruktyvių aplinkos įpročių motyvacijos; kai kurie žmonės labai tikisi, kad ši mintis taps atsakymu daugeliui sutrikusio proto ir smurtaujančių asmenų. Nepaisant ekopsichologijos pagrindų pateiktų paaiškinimų, yra daug žmonių, kurie nustato, jų nuomone, rimtus šios disciplinos filosofijos trūkumus. Pavyzdžiui, ekopsichologai žmogaus dalyvavimą destruktyvioje, smurtinėje ir nusikalstamoje veikloje įvardija kaip įgimto poreikio priklausyti išraišką. Tačiau jie tvirtina, kad žmogus turi priklausyti ar prisitaikyti prie jį supančio gamtos pasaulio, o ne tam tikrai žmonių grupei. Daugelis tų, kurie nesutinka su šiuo mąstymo modeliu, sako, kad yra senovės šaltinių, laikomų Šventajame Rašte, kurie paneigia tokią diagnozę, įvardijant tokį elgesį kaip nuodėmes, kylančias dėl susvetimėjimo nuo Dievo, o ne dėl Dievo sukurto gamtos pasaulio.
Daugelis nepaneigtų argumentų prieš ekopsichologijos mokymą nėra pagrįsti nei psichologija, nei dvasingumu; greičiau galima sakyti, kad jie pagrįsti istorija. Visos ekopsichologijos formos nuosekliai tvirtina, kad psichikos ligos ir sutrikimai, smurtas, naikinimas ir žiaurumas yra atsiskyrimo nuo gamtos išraiškos – susvetimėjimo, kuris išnyks tapus viena Žeme. Tačiau istorija atskleidžia, kad senovėje buvo daug smurto, psichikos ligų, neramumų ir nelaimių, kai žmonės gerbė savo aplinką, kvėpavo grynu oru, gėrė švarų vandenį, vertino gamtos grožį ir valgė sveiką ekologiškai užaugintą maistą.
Tikintieji ekopsichologija teigia, kad žmogaus problemos negali būti išspręstos neatsižvelgiant į jo natūralią aplinką, o gamtos pasaulio problemos negali būti išspręstos neatsižvelgiant į žmogų. Tačiau ekologai ragina ekopsichologus prisiminti, kad mokslo dėsnių negalima atmesti net kalbant apie protą ir dvasią. Jie sako, kad Žemė gali egzistuoti be vieno žmogaus, kuris ją prižiūri, tačiau šiuo metu žmogus negali egzistuoti be Žemės, iš kurios jis gauna maistą, pastogę, natūralius vaistus, orą ir vandenį.