Technologijos visada buvo skirtos geresnių, greitesnių ir išmanesnių mašinų kūrimui. Ekspertų sistemos taiko šią koncepciją naudodamos pažangią kompiuterinę logiką, kad sukurtų programinę įrangą, kuri, atrodo, „galvoja“ ir priima sprendimus pati. Tradiciškai sukurtos remiantis Būlio logika – logika naudojant tik tikras arba klaidingas reikšmes – ekspertų sistemos naudoja sudėtingus algoritmus, kad apskaičiuotų atsakymus iš didelės informacijos duomenų bazės. Jei kompiuteris negali nustatyti teisingo atsakymo, daroma prielaida, kad ne programa klaidinga, o žinių bazėje nėra pakankamai informacijos šia tema.
Kai kompiuteris turi priimti sprendimą, viskas suskaidoma į teisingų ar klaidingų teiginių seriją. Jei užprogramuota užsidegti, kai mygtukas paspaudžiamas, tada mygtuko paspaudimas nustatomas kaip tiesa, o nepaspaudus – klaidingas. Netiesa reiškia, kad nėra šviesos, o tiesa įjungia šviesą. Tai yra kompiuterinės logikos pagrindas.
Ekspertų sistema šiuos teisingus ir klaidingus atsakymus perkelia į naują lygį. Sujungdamas eilę teisingų ir klaidingų atsakymų, kompiuteris bando nustatyti, kaip reaguoti į tam tikrą situaciją. Jis gali pakeisti savo atsakymą pagal konkretų modelį ir teisingų bei klaidingų atsakymų skaičių.
Šių sistemų idėja paremta žmonių mąstymu. Žmonės gali kaupti daugybę naujų žinių ir priimti sprendimus remdamiesi ankstesnėmis žiniomis. Kompiuteris yra užprogramuotas „mąstyti“ ir priimti sprendimus, remdamasis jo duomenų bazėje esančiomis žiniomis ir ankstesne patirtimi. Tam tikra prasme kompiuteris tarsi „mokosi“ iš savo praeities sėkmių ir nesėkmių.
Egzistuoja dvi pagrindinės ekspertinių sistemų formos. Tradicinė ekspertų sistema sprendimams priimti naudoja Būlio logiką. Kita vertus, neaiškios logikos ekspertų sistema to nedaro. Jis apskaičiuoja verčių diapazoną, kuris patenka tarp paprastų teisingų ar klaidingų atsakymų, kad nustatytų, kokiu laipsniu teiginys yra teisingesnis ar klaidingesnis.
Neaiškios ekspertų sistemos savo „mąstymu“ yra panašesnės į žmones nei tradicinės ekspertų sistemos. Šioms ekspertų sistemoms nepasakomi konkretūs atsakymai į problemą, o pateikiamas vienas teiginys, iš kurio jos daro papildomas išvadas. Šis procesas žinomas kaip išvada.
Pavyzdžiui, jei pareiškime rašoma: „Visos katės yra dryžuotos. Panelė Kitty yra katė“, – neaiškios ekspertų sistemos padarytų išvadą, kad kadangi visos katės yra dryžuotos, o Mis Kitty yra patelė, Miss Kitty turi būti dryžuota. Neaiškia logika taip pat gali apskaičiuoti sudėtingesnes reikšmes, pvz., nustatyti tikimybę, kad konkreti katė bus dryžuota, jei tik dalis kačių patelių turi dryželius. Norint padaryti tokias pačias išvadas, tradicinėms ekspertų sistemoms reikėtų daug daugiau nurodymų.