Eksporto kontrolė yra nacionaliniai įstatymai, pagal kuriuos vyriausybė riboja daiktus, kurie gali ir negali išvežti iš šalies. Dauguma eksporto kontrolės yra nukreiptos į prekes, susijusias su nacionaliniu saugumu ar karine gynyba. Kontrolė taip pat gali būti taikoma prekėms, kurios laikomos ribotomis, arba prekėms, skirtoms tam tikroms paskirties vietoms, kurioms taikomas embargas arba ribojamas.
Tarptautinėje prekyboje eksportas, kaip ir importas, vaidina svarbų vaidmenį. Eksportą kartais palengvina vyriausybės tiesiogiai ir tarp jų. Dažniau atskiros korporacijos organizuoja eksportą kaip verslo sandorius. Vyriausybės įgaliota eksporto kontrolė nustato kontūrus ir sąlygas, kuriomis gali vykti toks eksportas.
Iš esmės eksporto kontrolė yra susijusi su nacionalinės svarbos prekėmis. Jei šaliai reikia tam tikro kiekio kviečių, kad galėtų pamaitinti savo žmones, arba tam tikro aliejaus kiekio savo automobiliams šildyti, eksporto kontrolė apribos šių prekių, kurias galima eksportuoti, procentą. Taip pat gali būti taikoma laikina arba ribota eksporto kontrolė, siekiant kompensuoti bado ar trūkumo laikus. Jei stichinės nelaimės ar ligos sunaikina daugybę pasėlių, eksporto kontrolė gali labai apriboti, kiek galima eksportuoti, net jei dideliais metais eksportas yra įprastas dalykas.
Dauguma JAV ir Vakarų Europos eksporto įstatymų yra susiję su kariniu eksportu. Šios šalys griežtai riboja karinių technologijų – tiek ginklų, tiek strategijos – rūšis, kurios gali kirsti sienas. Nacionalinis saugumas didžiąja dalimi priklauso nuo karinių strategijų ir privalumų. Todėl dauguma vyriausybių nenori dalytis savo paslaptimis net su draugiškomis šalimis. Dauguma eksporto kontrolės leidžia kai kuriuos karinius mainus, tačiau tik tam tikromis kruopščiai nustatytomis aplinkybėmis.
Vyriausybės taip pat reguliariai riboja eksportą į šalis, kurioms taikomas embargas arba kitaip ribojama prekyba. Tautos, dalyvaujančios tokiuose pasaulio forumuose kaip Jungtinės Tautos ir Pasaulio prekybos organizacija, paprastai susitaria tarpusavyje dėl tinkamų tarptautinės prekybos sąlygų. Šalys, kurios atsisako laikytis nustatytų taisyklių arba užsiima plačiai smerkiama veikla, pavyzdžiui, terorizmu ar žmogaus teisių pažeidimais, dažnai pastebi, kad jų prekybos galimybės yra apribotos.
Ar šalis nusprendžia apriboti prekybą iki vadinamojo „juodojo sąrašo“ paskirties vietos, priklauso nacionaliniam pasirinkimui. Pavyzdžiui, prekių eksportas į Kubą yra embargas JAV, bet ne daugumoje Europos. Šiaurės Korėja ir Iranas taip pat yra pavyzdžiai šalių, su kuriomis prekyba kai kuriose vietose yra ribojama arba uždrausta, o kitur – ne. Šalys šiuos draudimus nustato ir vykdo vykdydamos eksporto kontrolę.
Eksporto kontrolė paprastai taikoma visam eksportui, nesvarbu, koks mažas ar nepastovus. Kompiuterius eksportuojanti įmonė yra lygiai taip pat kontroliuojama, kaip ir asmuo, atvežantis drabužius priimančiai šeimai užsienyje. Tačiau kontrolė nereiškia, kad būtina imtis kokių nors veiksmų. Valdikliai veikia kaip parametrai, ir kol veikla neperžengs ribų, vargu ar kils kokių nors problemų.