Eksporto skatinamas augimas yra ekonominis požiūris, kurį daugelis besivystančių šalių bando įgyvendinti siekdamos modernizuoti savo visuomenę ir padidinti gyvenimo lygį. Jis pagrįstas principu surasti rinką tam, ko tarptautinėje arenoje negali lengvai ar efektyviai tiekti kitos šalys. Kadangi besivystanti šalis garsėja šioje rinkoje, ji gali įnešti teigiamą pinigų srautą, kuris gali paskatinti prekių ir paslaugų, kurių ji pati negali pasigaminti, importą. Geri eksporto skatinamų augančių šalių pavyzdžiai yra naftą eksportuojančios Artimųjų Rytų šalys ir sparčiai besivystančios ekonomikos, tokios kaip Indija ir Kinija.
Ekonominė eksporto skatinamo augimo strategija dažniausiai bandoma su gamybinėmis prekėmis ir informacinėmis paslaugomis arba žaliavomis. Pirmoji suteikia daugiau lankstumo plėsti eksportą, nes žaliavos parduodamos mažesnėmis kainomis ir galiausiai tampa ribotomis prekėmis. Nuo septintojo dešimtmečio iki 1960-ųjų Azijos sektoriaus šalys daugiausia dėmesio skyrė pramoninių prekių eksportui, o kai kurios Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys buvo linkusios į žaliavas. Nors ankstesnis metodas lėmė didesnį vidinį produktyvumą ir grynųjų pinigų antplūdžius praeityje, 2000 m. pasaulio ekonomikos nuosmukis dabar kelia abejonių dėl šio augimo modelio.
Kinijai, kaip išskirtiniam eksporto skatinamo augimo pavyzdžiui, ši politika buvo sėkminga nuo 1978 m. dėl jos galimybės dalyvauti derybose per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), pigios darbo jėgos gausos ir agresyvios vidinės industrializacijos programos. Nors Kinijos augimo tempai tebėra aukšti, labai žemas vartojimo lygis vienam namų ūkiui ir korporacijų pelno reinvestavimas neleido sukurti stiprios vartotojų ekonomikos ir apskritai modernizuoti gyvenimo būdą. Eksporto skatinamas augimas Kinijoje daugiausia buvo naudingas vyriausybei mokesčių surinkimo požiūriu, o Kinijos korporacijoms – investicijoms į gamybos priemones atsipirkti, o pajamos vienam gyventojui išliko mažos. Taigi didelis Kinijos taupymo lygis, kuris yra lygiagretus su eksportu skatinamo augimo modeliu Indijoje, galiausiai yra investuojamas į užsienio rinkas, užuot davęs tiesioginės naudos piliečiams.
Pagrindiniai tarptautinės prekybos veiksniai lėmė daugelio šalių eksporto skatinamo augimo modelio sėkmę. Tai apima atvirą JAV rinką importuojamoms prekėms ir paslaugoms, kaip didžiausią vartotojų ekonomiką pasaulyje, prekybos kliūčių mažinimą dėl globalizacijos procesų ir standartizacijos plėtrą daugelyje pramonės šakų, kad prekės ir paslaugos taptų universalios. Šių veiksnių pokyčiai pradėjo kelti abejonių dėl sistemos, nes nuo 2011 m. JAV ir pasaulio ekonomika išgyvena užsitęsusį nuosmukį, o daugelyje besivystančių šalių, kurios priėmė šią ekonominę strategiją, dabar yra perteklinių gamybos prekių gamybos pajėgumų. Kiti veiksniai, kurie, kaip teigiama, riboja eksportu skatinamą augimą, yra didėjančios energijos sąnaudos ir didėjantis gamtos išteklių trūkumas, taip pat sulėtėjusios technologinės naujovės elektronikos srityje, kuri buvo pagrindinė tokį augimą skatinanti sritis.
Besivystančios šalys, tokios kaip Indija, artėja prie senojo eksporto modelio ribų, taikydamos hibridinį požiūrį į sprendimą – eksportuodamos informacines paslaugas, kurioms reikalingi labai riboti ištekliai ir palaikomi ilgalaikiai augimo modeliai. Finansinių sąskaitų disbalansas tarp besivystančių eksporto skatinamų augančių šalių, gaminančių pramonines prekes, ir pramoninių vartotojų, turinčių daug skolų ir jas perkančių, taip pat laikomas netvariu ilgalaikėje perspektyvoje. Tai verčia besivystančias šalis daugiau dėmesio skirti vidaus augimui, nes eksporto galimybės išsenka, o vartotojas – mažinti švaistomas išlaidas. Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija (UNCTAD) mano, kad didesni darbo užmokestis besivystančiose šalyse ir bendras nedarbo skaičiaus mažinimas yra pagrindinės sąlygos, kurių reikia imtis, kad eksportu skatinamas augimas ir toliau būtų sėkmingas besivystančių šalių modelis.