Ekstrateritorialumas yra teisinė vietinės teisinės jurisdikcijos išimtis, kuri tam tikrais atvejais išplečiama kaip mandagumas, dažniausiai diplomatiniu susitarimu. Asmuo ar svetainė, kuriai taikomas ekstrateritorialumas, neprivalo laikytis vietinių įstatymų ir negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už šių įstatymų pažeidimą. Ši praktika įvairiomis formomis egzistavo mažiausiai nuo XIV a., kai keliuose Europos regionuose buvo sudaryti formalūs susitarimai, leidžiantys tam tikroms tautoms naudotis ekstrateritorinėmis teisėmis.
Vienas iš paprasčiausių ir žinomiausių pavyzdžių – teisė, suteikta ambasadorių ir ambasados personalui. Ambasadai, esanti užsienio šalyje, suteikiamas ekstrateritorialumas. Taip siekiama užtikrinti ambasados personalo saugumą, leisti jai veikti kaip gimtosios šalies palydovui, teikti paslaugas piliečiams esant užsienyje, taip pat padėti nepiliečiams imigracijos klausimais. Ekstrateritorialumas suteikiamas ir Šventajam Sostui bei užsienio valstybių vadovams keliaujant.
Tautos, turinčios tvirtus diplomatinius ryšius, gali turėti platesnius susitarimus dėl ekstrateritorialumo. Kai kurios leidžia sąjungininkams priklausančioms karinėms pajėgoms pereiti per savo sienas, nepavaldydami jų savo jurisdikcijai. Tai leidžia palengvinti karių judėjimą, taip pat koordinuoti pajėgas vykdant bendras karines operacijas. Platesnės teisės taip pat gali būti suteikiamos atvykstančiam ambasados personalui ir kitiems užsienio tarnybos darbuotojams pagal susitarimą. Derybos vyksta kruopščiai, nes šalys nustato, kokias teises jos nori suteikti užsienio veikėjams tarp savo sienų.
Nors žmonės yra atleisti nuo vietinės jurisdikcijos, jiems vis tiek galioja kiti įstatymai. Žmonės, padarę nusikaltimus naudodamiesi ekstrateritorialumo teise, gali būti teisiami savo gimtosiose šalyse, o tarptautinė teisė taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant teisines situacijas, kylančias su žmonėmis, kuriems netaikomi vietiniai ir regioniniai įstatymai. Taip siekiama užkirsti kelią situacijoms, kai žmonės nusikalsta nebaudžiami, o tautos yra linkusios griežtai drausminti savo piliečius, kai jie, mėgaudamiesi imunitetu, pažeidžia įstatymus, siunčia aiškią žinią, kad nepiktnaudžiauja teise į imunitetą.
Keliaujantiems piliečiams taikomi vietos įstatymai, jie gali būti įkalinti ir kitaip baudžiami už įstatymų pažeidimą. Piliečiai, kurie pažeidžia įstatymus, yra primygtinai raginami susisiekti su savo ambasadais, kad gautų teisinės konsultacijos ir pagalbos. Nors ambasada negali užkirsti kelio jiems pareikšti kaltinimus, ji gali teikti advokatų rekomendacijas ir teikti kitas paslaugas, kurios padėtų piliečiams, kai keliaudami susiduria su teisinėmis problemomis.