Elastinis atatranka – tai plaučių tendencija atsigauti, kai žmonės įkvepia ir iškvepia, neleidžia plaučiams griūti iškvepiant ir leidžia jiems prisipildyti įkvėpus. Šią savybę galima pastebėti naudojant kitus oru užpildytus objektus, tokius kaip balionai ir pūslės, kurias povandeniniai organizmai naudoja panardinimui kontroliuoti. Sergantiems žmonėms gali sumažėti elastinis atatranka, todėl pacientams kyla kvėpavimo takų kolapso ir kitų kvėpavimo sunkumų pavojus.
Kai žmonės įkvepia, jų plaučiai greitai prisipildo oro. Paviršinio aktyvumo medžiaga, lubrikantas plaučiuose, keičia paviršiaus įtempimą plaučiuose ir leidžia plėstis alveolėms, mažytėms, burbuliukus primenančioms struktūroms, dengiančioms plaučius. Tuo pačiu metu slėgis pleuros ertmėje, plaučius supančioje erdvėje, mažėja, todėl plaučiai gali padidėti įkvėpus. Jei slėgis išliktų pastovus, žmonėms įkvėpus plaučiai būtų sutraiškyti krūtinėje.
Iškvepiant plaučiai ištuštėja, o paviršinio aktyvumo medžiaga leidžia alveolėms susimažėti, padidėja tarppleuros slėgis. Plaučiai pereina šį ciklą kiekvieną kartą, kai žmogus kvėpuoja. Dėl slėgio pokyčių gali būti sunku kvėpuoti, nes žmonės negali visiškai išplėsti plaučių. Taip pat yra plaučių kolapso pavojus, jei pažeidžiamas ryšys tarp tarppleuros slėgio ir paviršiaus įtempimo plaučiuose.
Elastinis atatranka yra įmanomas dėl labai elastingų pluoštinių ląstelių plaučių struktūroje. Šios ląstelės gali lengvai išsitempti, kad prisitaikytų prie plaučių, kai jos plečiasi, ir susispausti, kai plaučiai susitraukia iškvepiant. Kitos kūno ląstelės yra standesnės ir mažiau pajėgios leisti elastingai atsitraukti. Žmonėms, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, dėl kurių atsiranda randų ir susidaro apnašos plaučiuose, gali sutrikti elastinis atatranka, nes jų plaučiai nebėra tokie lankstūs. Iš esmės plaučiai yra kaip balionas krūtinės ląstos viduje, plečiasi ir susitraukia, kai oras juda ir išeina.
Kvėpavimo takų susiaurėjimu sergantiems pacientams, kurie gali tik mažai kvėpuoti, gali kilti problemų dėl elastingo atatrankos, nes įkvėpus plaučiai gali nepakankamai išsiplėsti ir gali išsivystyti kolapsas. Kai pacientams taikoma pagalbinė ventiliacija, nes jie negali savarankiškai kvėpuoti, vėdinimo įtaisas yra kruopščiai sureguliuojamas taip, kad paciento plaučiai galėtų visiškai išsiplėsti, nepažeidžiant plaučių, prispaudžiant per daug oro į plaučius arba tiekiant orą per dideliu slėgiu ir sutrikdyti įtampos ir spaudimo pusiausvyrą krūtinės viduje.