Žmogaus emocinio saugumo lygis apibūdina jos gebėjimą susidoroti su neigiamomis gyvenimo situacijomis sveikais, laukiamais ir priimtinais būdais. Emociškai saugūs žmonės gali susidoroti su dideliais ir mažesniais gyvenimo įvykiais nepatirdami sunkios ir gyvenimą keičiančios depresijos ar kitų psichinės sveikatos problemų. Paprastai tai skiriasi nuo emociškai nesaugių žmonių, kurie neturi psichologinio atsparumo „atsimušti“ iš sunkių aplinkybių. Nors įprasta, kad žmonės ankstyvame amžiuje ugdo emocinį saugumą ar nesaugumą, tokį stabilumą ar nestabilumą galima sukurti suaugus. Nepaisant asmens psichologinio atsparumo lygio, jai gali prireikti profesionalios pagalbos sprendžiant tam tikrus gyvenimo įvykius.
Situacijos, kurių metu tikrinamas žmogaus emocinis saugumas, yra mylimo žmogaus mirtis, skyrybos ar nutrūkę santykiai, netgi darbo praradimas. Paprastai emociškai saugus žmogus turi sveiką savigarbos ir pasitikėjimo lygį ir gali susidoroti su tokiomis situacijomis nepatirdamas sunkios depresijos ar kitų psichinės sveikatos ir emocinių problemų. Paprastai ji patirs laukiamą liūdesį, nerimą ar susirūpinimą. Priklausomai nuo situacijos, ji netgi gali kreiptis konsultacijos ar terapijos, kad geriau išspręstų problemą. Tačiau galiausiai ji susitaikys su situacija ir, kaip tik tinkama, tęs savo gyvenimą.
Kita vertus, žmogus, kenčiantis nuo emocinio nesaugumo, gali turėti žemą savigarbą ir nepasitikėti savimi. Dažnai toks žmogus nežino, kaip sveikai susidoroti su situacijomis, dėl kurių ji jaučiasi pažeidžiama. Ji gali reaguoti į tokias situacijas kaip darbo praradimas ir nutrūkę santykiai su drastišku sielvarto, depresijos ir nevilties lygiu. Tokie lygiai daro įtaką jos kasdieniam gyvenimui ir netgi gali trukdyti planuoti ir žiūrėti į ateitį. Net ir nedidelės nesėkmės, pavyzdžiui, artimo draugo persikėlimas į kitą miestą, gali sugriauti žmogų, kenčiantį nuo emocinio nesaugumo.
Emocinio saugumo ir nesaugumo priežastys arba priežastys skiriasi. Žmogus gali lavinti įgūdžius, kad ugdytų ir išlaikytų emocinį stabilumą ankstyvame gyvenime, arba suaugus gali patirti kokią nors tragediją, kuri pakankamai pakenkia jos emocinei būklei, kad sukeltų nesaugumą. Panašiai ji gali tapti emociškai nesaugi vaikystėje ir, nebent išmoks susitvarkyti su tuo nesaugumu, nešiotis jį su savimi visą gyvenimą.
Nepriklausomai nuo emocinio saugumo ir nesaugumo savybių bei priežasčių, kiekvienas į gyvenimo situacijas reaguoja ir susidoroja savaip. Emociškai nesaugus žmogus gali atrodyti natūralu ieškoti terapijos. Tačiau, atsižvelgiant į situaciją, svarbu prisiminti, kad emociniu saugumu besimėgaujantis asmuo kartais gali gauti naudos iš konsultavimo.