Endogeninių pinigų teorija teigia, kad lėšos bus prieinamos bet kokiais kiekiais, kurių reikia kredito paklausai patenkinti. Iš esmės tikima, kad bankų rezervai, pavyzdžiui, remiami centrinio banko, bus papildyti vienoje srityje, kai pinigų atsargos išsenka kitoje. Pavyzdžiui, paskola gali sumažinti banko atsargas, tačiau klientui sumokėjus paskolą, lygiai vėl kyla. Endogeninė pinigų teorija išreiškiama keliomis skirtingomis šakomis, kurių kiekviena apibūdina skirtingas pinigų srauto charakteristikas. Nors skirtingos endogeninės pinigų teorijos šakos palaiko tą patį bendrą įsitikinimą, jos nebūtinai yra suderinamos viena su kita.
Kai kurios skirtingos endogeninių pinigų teorijos rūšys apima centrinio banko endogeniškumą, fiskalinį endogeniškumą ir pinigų daugiklį bei portfelio endogeniškumą. Centrinio banko endogeniškumas yra teorija, kad pinigų institucija suteiks lėšų, kad padėtų bankams patenkinti kredito paklausą. Fiskalinis endogeniškumas yra teorija, kad ekonomika, taigi ir bankai, taps savo lėšų šaltiniu per natūralų deficito ciklą ir jį skatinančius debetus bei kreditus. Pinigų daugiklis ir portfelio endogeniškumas grindžiamas tikėjimu, kad tinkamas investicijų balansas visoje rinkoje užtikrins tinkamą kredito pasiūlą.
Pagal endogeninių pinigų teoriją, lėšų pasiūlą lemia banko kredito paklausa. Pavyzdžiui, jei paklausa yra maža, atsargos paprastai yra didelės ir pinigų institucija sulaiko lėšas. Didėjant kreditų paklausai, dalis rezervų bus paskirstoma bankams, kad aktyvumas galėtų paskatinti ekonomiką.
Kai kuriais atvejais centrinis bankas nenaudoja atsargų, kad patenkintų kredito paklausą, tačiau dažnai bankai turės savo išteklių tokiai situacijai valdyti. Dėl šios priežasties endogeninių pinigų teorija taip pat priklauso nuo bankų aktyvų ir įsipareigojimų praktikos. Prastas šių elementų valdymas gali turėti įtakos banko gebėjimui patenkinti paklausą, nesvarbu, ar centrinis bankas teikia lėšų, ar ne.
Endogeninės pinigų teorijos pagrindas yra įsitikinimas, kad pinigai pirmiausia yra įrankis ir kad ekonomika iš esmės yra mainų sistema. Vyriausybės pinigų institucija tariamai padidina arba sumažina lėšų srautą iš centrinio banko, kad užtikrintų šios sistemos klestėjimą. Visų pirma tai pasiekiama kontroliuojant grynųjų pinigų srautus, kad kainos nebūtų nei per didelės, nei per žemos, kad prekių ir paslaugų mainai būtų pakankamai aktyvūs.