Gleivinė yra audinio tipas, kuris iškloja žmogaus kūno virškinimo trakto vidų. Kai procedūra yra endoskopinė, tai reiškia, kad naudojant ilgą ploną vamzdelį su pritvirtinta kamera ir šviesa, kurį gydytojas įkiša į kūną. Rezekcija apibūdina procedūrą, kurios metu pašalinama dalis kūno audinio, pvz., gumbas ant gleivinės. Todėl endoskopinė gleivinės rezekcija apibūdina bet kokią procedūrą, kurios metu endoskopu pašalinama dalis gleivinės, pvz., pašalinamas polipas iš storosios žarnos. Paprastai šios procedūros naudojamos ligoms diagnozuoti ir nenormaliems audiniams iš virškinamojo trakto chirurginiu būdu pašalinti.
Kaip virškinamojo trakto gleivinė, einanti nuo burnos iki išangės, gleivinė turi atlikti keletą darbų. Jis veikia kaip pirmoji gynybos linija nuo išorinės aplinkos infekcijų, tokių kaip bakterijos ar parazitai. Be to, jis turi būti pakankamai stiprus, kad išliktų nepažeistas, nepaisant maisto, gėrimų ir skysčių, pvz., skrandžio rūgšties, pratekėjimo, tačiau taip pat turi būti pakankamai lankstus, kad šie dalykai galėtų veiksmingai pereiti per kūną. Gleivinė taip pat turi sugebėti absorbuoti maistines medžiagas ir vandenį į organizmą. Nors daugumos žmonių gleivinė laikui bėgant nesukelia daug problemų arba nesukelia jokių medicininių problemų, kartais šis daugiafunkcis pamušalas sukelia vietinių problemų.
Pernelyg didelis tam tikrų gleivinės sričių augimas, pvz., polipai žarnyne, kai kuriems žmonėms gali sukelti problemų, tačiau taip pat gali nesukelti jokių simptomų. Šie gleivinės audinio gabalėliai gali būti nekenksmingi užaugimai arba jie gali būti vėžiniai. Gydytojai dažnai nori nuodugniau ištirti gleivinės ataugų buvimą, kad būtų išvengta vėžio. Jei guzas pacientui sukelia problemų, pavyzdžiui, ryjant ar einant į tualetą, ši technika yra naudinga guzeliui pašalinti, nesvarbu, ar jis kitaip nekenksmingas, ar ne.
Endoskopinė gleivinės rezekcija yra vienas iš būdų, kuriuo gydytojas gali tai padaryti. Mažiau invazinė nei operacija, endoskopinė gleivinės rezekcija nereikalauja paciento kūno pjūvio. Vietoj to, gydytojas įkiša endoskopo vamzdelį į natūralią angą, pvz., burną, ir perkelia vamzdelį toliau į kūną, kol jis pasiekia atitinkamą sritį. Vamzdis turi kamerą ir šviesą, todėl gydytojas gali matyti probleminę vietą, taip pat turi kitą įrankį, galintį pašalinti nenormalias ląsteles.
Kai vamzdelio galas pasiekia nenormalų audinį, gydytojas, atliekantis endoskopinę gleivinės rezekciją, gali pašalinti nenormalias ląsteles. Prie endoskopinio vamzdelio tvirtinamo įrankio pavyzdys yra kilpa, kurią gydytojas uždeda ant gumbo ir suveržia tol, kol nenormalios ląstelės nukris nuo gleivinės. Įprastai priedelyje taip pat yra kauterizuojantis įrankis, kuris sudegina susidariusią žaizdą, kad būtų išvengta kraujo netekimo. Dažnai atliekant endoskopinę gleivinės rezekciją pacientui nereikia bendrosios anestezijos ir po procedūros gali grįžti namo, o ne likti ligoninėje per naktį.