Epigastrinė išvarža atsiranda žemiau šonkaulių ir virš bambos išilgai vidurinės pilvo linijos. Išvarža – tai struktūros ar audinio išsikišimas iš normalios padėties, dažniausiai per pilvo sieną. Sergant epigastrine išvarža, riebalinis audinys, o retai – žarnos išsiskleidžia per liniją, esančią po šonkauliu. Linea alba yra jungiamojo audinio juostelė, matoma kaip įspausta linija, besitęsianti per pilvo vidurį tarp šešių raumenų.
Epigastrinė išvarža pasireiškia kaip nedidelis išsipūtimas tarp šonkaulio ir bambos, kuris paprastai būna ne didesnis nei golfo kamuoliuko dydžio. Jie retai aptinkami kitose srityse, išskyrus linea alba, ir dažniausiai atsiranda dėl įgimto jungiamojo audinio arba pilvo raumenų defekto arba silpnumo. Riebalinis audinys, žarnynas ar kitos struktūros gali išsipūsti dėl pilvo sienos silpnumo, tačiau dažniausiai tokio tipo išvarža yra pakankamai maža, kad galėtų išsikišti tik pilvaplėvė arba pilvo sienelės gleivinė. Šio tipo išvarža dažniausiai atsiranda gimus.
Epigastrinė išvarža matoma kaip mažas išsipūtimas ir lengvai diagnozuojama atliekant fizinį patikrinimą. Kiti simptomai gali būti skausmas, kai atsiranda spaudimas pilve, pavyzdžiui, jei pacientas juokiasi, tuštinasi ar verkia. Vienuose taškuose išvarža gali būti matoma, o kituose – nematoma. Tai vadinama „mažinamąja“ išvarža ir reiškia, kad išsipūtęs audinys stumiasi iš silpnumo ar skylės ir vėl krenta. Įkalinta išvarža atsiranda tada, kai išsipūtęs audinys užsifiksuoja išsikišusioje padėtyje. Tai sunkesnė būklė, bet dažniausiai ne avarinė situacija.
Epigastrinė išvarža paprastai nelaikoma neatidėliotina medicinos pagalba, o gydymas paprastai gali būti atidedamas, kol vaikas bus pakankamai senas, kad toleruotų gydymą. Skirtingai nuo kai kurių kitų tipų išvaržų, epigastrinė išvarža savaime neišgyja ir reikalauja operacijos. Tai gali būti medicininė pagalba, jei ji pasmaugta. Taip atsitinka, kai įkalintos išvaržos išsikišęs audinys nutrūksta nuo kraujo tiekimo, o tai gali sukelti išsipūtusio audinio mirtį. Pasmaugta išvarža atsiranda tamsiai raudonos arba purpurinės spalvos išsipūtimo srityje, o kartais ir stiprus skausmas, pykinimas, viduriavimas, vėmimas ir pilvo patinimas.
Epigastrinės išvaržos operaciją atlieka bendrasis chirurgas arba storosios žarnos ir tiesiosios žarnos specialistas, dažniausiai pediatrijoje, nes dauguma epigastrinės išvaržos sergančių pacientų yra maži vaikai. Suteikęs pacientui bendrąją nejautrą, chirurgas išvaržos vietoje padaro du pjūvius. Per vieną pjūvį chirurgas įterpia laparoskopą – stebėjimo prietaisą, kuris leidžia tam gydytojui be atviros operacijos matyti pilvo vidų, o kitą pjūvį naudoja visiems kitiems instrumentams. Tada chirurgas stumia išsipūtusį audinį atgal į tinkamą padėtį.
Tada chirurgas uždarys ir sustiprins raumenų ar jungiamojo audinio defektą. Jei silpna vieta nedidelė, gydytojas gali uždaryti skylę siūlais, kurie lieka vietoje visam laikui, kad išvarža negrįžtų. Jei silpnoji sritis yra didelė, gydytojas greičiausiai implantuos tinklelį. Jei yra įtarimas, kad pacientas atmes bet kokius chirurginius implantus, gydytojas vietoj tinklelio gali naudoti siūlus, tačiau tai padidins išvaržos grįžimo riziką.