Eričinas yra didelė žolių grupė, kurioje yra šimtai rūšių. Šios žolės yra kilusios iš Europos ir buvo plačiai eksportuojamos į visą pasaulį, skirtos naudoti ganyklose ir dekoratyviniuose kraštovaizdžio kūrime. Jie garsėja tuo, kad yra labai patvarūs ir atsparūs sausrai, ir yra populiarūs įvairiose klimato srityse ir pasaulio vietose.
Klasikiniu būdu eraičinų žolė parduodama sėklų, kurios turi būti išbarstytos, pavidalu, nors yra ir žolės kamštelių arba velėnos pavidalo. Ši žolė toleruoja daugybę dirvožemio tipų ir gali atlaikyti šešėlį bei saulės poveikį. Kaip ir kitos žolės, eraičinai geriausiai laikosi, kai turi daug vandens, tačiau gali išgyventi ir sausros laikotarpius, o vėlyvą pavasarį ir rudenį mėgsta tręšti azoto turinčiomis trąšomis, kurios skatins sveiką augimą.
Dauguma naudojamų eraičinų žolių yra aukštaūgės žolės. Šios žolės mėgsta būti laikomos vidutinio ilgio, maždaug dviejų colių (penkių centimetrų). Jie paprastai auga šiurkščiai ir ilgainiui sulimpa, kad užspringtų piktžoles. Aukšta eraičino žolė taip pat išleidžia stiprias, gilias šaknis, todėl yra puikus kandidatas kovoti su erozija. Kai kurios ypatingos eraičinų veislės yra šliaužiantys eraičinai, kurių augimo įprotis yra mažesnis, taip pat mėlynasis eraičinas, raudonasis eraičinas ir kietoji eraičino žolė.
Sėklų mišiniuose vejoms dažnai būna eraičinų, o eraičinų žolės sėklą galima įsigyti ir vieną, be jokių kitų žolių. Sodininkai, kuriems sunku pasodinti žolę iš sėklų, gali apsvarstyti eraičinų velėną, kuri buvo auginama ir auginama medelyne. Velėnos klojimas gali būti sudėtingas, tačiau naudinga tuo, kad plotas padengiamas iš karto, o ne užtrunka kelias savaites, kaip atsitinka su sėkla.
Šios žolės nori vidutinio klimato. Esant itin karštai ar šaltai temperatūrai, jos nusnūsta, todėl eraičinų žolę svarbu sodinti švelniausiomis pavasario ir rudens vietomis, kad žolė spėtų įsitvirtinti ir nepažeistų. Ramybės būsenoje sodinamas eraičinas gali atrodyti šiek tiek negražus, tačiau galiausiai jis atsigaus, kai bus tręšiama ir laistoma.
Eričinų žolę galima leisti augti nepjaunant žmonėms, kurie mėgsta laukinę išvaizdą arba naudoja žolę ganymui. Jei eraičinų veja paliekama nenupjauta, aplink konstrukcijas reikia nupjauti juostą arba pakloti tokią medžiagą, kaip žvyras, kad būtų sukurtas buferis, kad ilga žolė nepadidintų gaisro pavojaus arba nepadidintų drėgmės, galinčios pakenkti konstrukcijoms. Ilgą veją taip pat reikės nupjauti, nes žolė nunyksta, kad naujam augimui būtų vietos.