Eritromelalgija yra nedažnas odos sutrikimas, sukeliantis skausmingą deginimo pojūtį ir paraudimą ant rankų ir kojų. Simptomai paprastai būna blogiausi, kai žmogaus galūnes veikia šilta temperatūra arba surišamos batai ar pirštinės. Kai kuriais atvejais eritromelalgija yra pakankamai sunki, kad susilpnėtų. Gydymo sprendimai priimami atsižvelgiant į simptomų sunkumą ir tai, ar galima nustatyti pagrindinę medicininę priežastį. Paprastai pakanka namų gynimo priemonių ir vaistų, kad būtų pašalinta problema, tačiau kai kuriems pacientams galiausiai prireikia operacijos, kad būtų nutrauktos nervų jungtys ir išvengta rimtų komplikacijų.
Daugelis eritromelalgijos atvejų neturi nustatytos priežasties. Dauguma pacientų, sergančių idiopatine eritromelalgija, yra vyresni nei 60 metų. Jaunesni asmenys gali patirti simptomus, jei jie turi genetinę kraujagyslių ligą arba pagrindinį autoimuninį sutrikimą, pvz., vilkligę ar diabetą. Liga taip pat buvo koreliuojama su tokiomis neurologinėmis ligomis kaip išsėtinė sklerozė. Retai eritromelalgija gali pasireikšti šeimose ir būti perduodama vaikui, jei vienas iš jo tėvų yra konkrečios genetinės mutacijos nešiotojas.
Simptomų sunkumas kiekvienam pacientui gali būti labai įvairus. Kai kurie žmonės jaučia nedidelį niežėjimą ir dilgčiojimą, kuris trunka tik kelias minutes. Kitiems savaitėms ar mėnesiams intensyviai skauda galūnes ir stipriai pakinta odos spalva. Problemas dažniausiai sukelia karšta temperatūra arba trintis, nors paūmėjimai taip pat gali būti spontaniški. Gali būti, kad deginimo ir paraudimo simptomai gali paveikti kitas kūno vietas, pavyzdžiui, galvos odą ir ausis, bet labai retai.
Dermatologas paprastai gali nustatyti pradinę eritromelalgijos diagnozę, remdamasis paciento praneštais simptomais ir fizinėmis jo galūnių savybėmis. Jei tyrimo metu pacientas nejaučia paūmėjimo, gydytojas gali pabandyti sukelti epizodą pamirkydamas ranką ar koją karštame vandenyje. Tada atliekami kraujo tyrimai, neurologiniai tyrimai ir vaizdo skenavimas, siekiant nustatyti pagrindinės būklės požymius.
Žmonėms, sergantiems idiopatine eritromelalgija ir gana lengvais simptomais, medicininio gydymo gali neprireikti. Gydytojas gali pasiūlyti pacientui vengti avėti batus, karštomis dienomis likti patalpoje ir pabandyti panardinti kojas ir rankas į vėsų vandenį aktyvių paūmėjimų metu. Sunkesniais atvejais gali būti paskirtas raminantis vietinis kremas. Aspirinas ir kiti geriamieji priešuždegiminiai vaistai daugeliui pacientų veiksmingai mažina simptomus.
Chirurgija gali būti svarstoma, jei visi kiti gydymo būdai nepadeda. Procedūra, vadinama simpatektomija, apima nervų galūnėlių, kurios perduoda skausmo signalus iš galūnių, pjovimą. Simpatektomijos procedūros turi rimtą riziką, tačiau paprastai manoma, kad tai labiau naudinga nei pavojinga pacientui, kurio gyvenimo kokybę labai pablogina sekinanti eritromelalgija.