Avinėlio ausys yra bendras daugiamečio augalo, kartais dar vadinamo vilnoniomis ėriuko ausimis, pavadinimas. Nuo raudonos iki violetinės spalvos ėriukų ausų žiedai nėra šio žavingo sausrai atsparaus augalo akcentas, nors į juos ir gražu pažiūrėti. Daugelis sodininkų iš tikrųjų augina jį dėl sidabriškai žalios šilkinės lapijos, kuri iš tikrųjų atrodo kaip ėriuko ausis, su smulkiais baltais pūkais. Augalas puikiai dengia žemę ir puikiai kontrastuoja su kitais žydinčiais augalais, ypač violetiniais ir violetiniais žiedais.
Mokslinis augalo pavadinimas yra Stachys lanata ir jie priskiriami mėtų šeimai, Lamiaceae. Ėriuko ausys yra kilusios iš Turkijos, kur jos auga kaip piktžolės atšiaurioje dirvoje, žemoje vandens sąlygomis ir smarkioje saulėje. Augalai buvo pritaikyti sodams dėl nuostabių, į zomšą panašių lapų, nors žinoma, kad kai kurie sodininkai vėliau dėl tokio sprendimo gailisi, nes ėriuko ausys gali tapti invazinės.
Augalai mėgsta žemo vandens sąlygas, taip pat mėgaujasi nekokybišku dirvožemiu. Pilna ar dalinė saulė idealiai tinka auginti ėriukų ausis, kurios yra atsparios USZA 10–XNUMX zonose, nors aukštesnėse zonose gali prireikti daugiau šešėlio. Pasodinus ėriuko ausis reikia mulčiuoti, kad sumažėtų puvinio pavojus po augalais. Augalai privilios paukščius ir drugelius, todėl yra puikus pasirinkimas drugelių sodui. Avinėlio ausys taip pat atsparios elniams, nebent sodininkai susiduria su labai alkanais elniais.
Daugelis sodo prekių parduotuvių parduoda ėriuko ausis pradiniuose vazonuose. Sodininkai turėtų gerai pagalvoti, kur jie nori auginti augalus, nes jie išsiskleis ir perims. Ėriuko ausys neveikia kaip atskiri augalai ar spalvos purslai ir gali per labai trumpą laiką uždengti visą lysvę. Jei ėriukų ausys naudojamos kaip pasieniniai augalai, jas reikia reguliariai karpyti, kad jos neišsiskleistų, arba augalus galima apsodinti žemės dangos lopinėliuose aplink sodą.
Nežydinčių veislių ėriukų ausys paprastai auga žemiau žemės ir lėčiau. Žydinčios ėriuko ausys pavasarį išaugins pailgus stiebus, išauginančius mažus žiedus. Šie augalai paprastai būna stačiau ir galiausiai pasieks didesnį aukštį nei nežydintys. Abu jie lengvai persės patys, be to, juos galima auginti padalijant šaknų kamuoliuką. Šaknies rutulys paprastai gali būti padalintas kas dvejus ar trejus metus. Šaknies padalijimas taip pat apsaugo augalus nuo piktžolių, kaip ir apkarpant negyvą augimą.