Pagrindinės augalų maistinės medžiagos yra tos maistinės medžiagos, kurių augalui reikia tinkamai augti. Be šių maistinių medžiagų augalas gali mirti, sulėtėti arba visai neaugti, arba jo derlius gali būti mažesnis nei įprastai. Esminės augalų maistinės medžiagos gali būti suskirstytos į dvi grupes: mineralines ir nemineralines. Nemineralinės maistinės medžiagos yra tos, kurių nėra dirvožemyje. Mineralinių maistinių medžiagų, kurios yra dirvožemyje, galima papildyti trąšomis.
Yra 16 būtinų augalų maistinių medžiagų, kurių reikia, kad augalas tinkamai augtų. Trys iš jų yra prieinami augalui per orą ir vandenį. Šios trys maistinės medžiagos yra anglis, vandenilis ir deguonis. Augalas naudoja šiuos elementus fotosintezei – procesui, kurio metu oras, vanduo ir saulės šviesa susijungia, kad susidarytų cukrus, kurio reikia augalui išgyventi. Anglis ir deguonis gali būti gaunami iš anglies dioksido, o vandenilis ir deguonis gali būti gaunami iš vandens.
Be trijų nemineralinių būtinų augalų maistinių medžiagų, augalui taip pat reikia 13 mineralinių maistinių medžiagų, paprastai randamų dirvožemyje. Šios 13 maistinių medžiagų paprastai skirstomos į dvi grupes: mikroelementus ir makroelementus. Mikroelementų augalui reikia nedideliais kiekiais, o makroelementų – didesniais kiekiais. Tiek mikro, tiek makroelementai yra būtini augalų augimui.
Augalams reikalingi septyni mikroelementai: boras, chloras, varis, geležis, manganas, molibdenas ir cinkas. Šie elementai padeda augalui fotosintezėje, skatina tinkamą medžiagų apykaitą ir padeda augalui tinkamai augti. Be to, kai kurios iš šių būtinų augalų maistinių medžiagų pagerina vaisių skonį ir padeda formuotis sėkloms. Daug kartų mikroelementai nevaidina akivaizdaus vaidmens augalo augimui. Kai kurie trūkumai gali būti pastebėti tik tada, kai augalas turi tam tikrų požymių, įskaitant mažesnį derlių, lapų pageltimą (kartais tam tikru būdu) arba sulėtėjusį augimą.
Makroelementai yra tos esminės augalų maistinės medžiagos, kurių augalui reikia dideliais kiekiais. Šią mineralinių maistinių medžiagų grupę galima dar suskirstyti į du pogrupius: pirmines ir antrines, priklausomai nuo to, kiek augalas sunaudoja. Pirminės maistinės medžiagos – azotas, fosforas ir kalis – dažnai naudojami tokiais kiekiais, kad dirvoje jų gali trūkti. Antrinės makroelementai yra kalcis, magnis ir siera. Šios maistinės medžiagos dažnai naudojamos mažesniais kiekiais nei pagrindinės maistinės medžiagos, todėl dirvožemyje jų paprastai netrūksta.
Jei dirvožemyje trūksta šios ar kitų būtinų maistinių medžiagų, ją galima papildyti daugybe medžiagų, įskaitant trąšas, kompostą ir kiemo atliekas. Ant daugelio parduotuvėse parduodamų trąšų dažnai bus atspausdinti trys skaičiai, atitinkantys jose esantį azoto, fosforo ir kalio kiekį. Pirmasis skaičius visada reiškia azotą, antrasis – fosforą, o trečias – kalį. Svarbu tyrinėti naujus augalus, kad būtų nustatytas tinkamas šių maistinių medžiagų kiekis, reikalingas tam augalui.
Naudojant kiemo atliekas ir negyvas augalines medžiagas, augantys augalai taip pat gali aprūpinti jiems reikalingas maistines medžiagas, nebent iškarpose patiems trūksta maistinių medžiagų. Naudojant kiemo atliekas taip pat reikia saugotis, kad ant negyvos augalinės medžiagos nebūtų ligų sukėlėjų, galinčių užpulti gyvus augalus.