Etikos filosofija yra diskusija apie teisingą ir neteisingą. Europos kultūroje teisingo ir neteisingo idėja yra juoda ir balta. Tolimuosiuose Rytuose, tokiose šalyse kaip Kinija ir Japonija, ribos tarp teisingo ir neteisingo yra ne tokios absoliučios. Etika yra svarbus filosofinės minties elementas, kuris tūkstantmečius okupavo mąstytojų protus.
Europos filosofinių minčių apie etiką istorija kilusi iš graikų filosofų. Tai įtraukė Sokratas į savo diskusijas su Platonu, kuris manė, kad jei žmonės žinos, kas teisinga ir kas neteisinga, jie darys gera. Tai taip pat apėmė Aristotelis, kuris tikėjo, kad nusivylęs potencialas sukėlė daug etikos pažeidimų. Krikščionybės laikotarpiu teisinga ir neteisinga tapo svarbesnėmis filosofinėmis mintimis.
Metaetika siekia apibrėžti etikos filosofijos kilmę. Mąstymas apie metaetiką yra padalintas į dvi minties bažnyčias. Pirmasis yra tikras pasaulis, o kitas yra dvasinis pasaulis.
Dvasios arba kito pasaulio požiūris teigia, kad etika yra kilusi iš Dievo arba daugelio dievų. Jei Dievai paliko žmonėms etikos standartus, tai etika yra statiškos ir nekvestionuojamos taisyklės. Laikui bėgant jie nepasikeis. Jie taip pat yra objektyvūs ir be žmogaus įsikišimo. Platonas tokią etiką palygino su matematika, pagal kurią 1 plius 1 visada bus lygus 2.
Realaus pasaulio etika yra subjektyvi ir priklausoma nuo žmonijos. Tokie filosofai kaip Empiricus skeptiškai vertina Dievo duotą etiką, tačiau jos neatmeta. Vietoj to, jie mano, kad etikos filosofija kyla iš dviejų šaltinių: individo ir kultūros. Friedrichas Nietzsche gynė asmens vaidmenį etikoje, o Michaelas Montaigne’as gynė visuomenės poveikį asmeniui.
Normatyvinė etika ieško moralės standarto, kad galėtų reguliuoti elgesį. Klasikinis normatyvinės etikos atvejis etikos filosofijoje yra toks, kai joks žmogus neturėtų daryti kitam to, ko nebūtų padaręs sau. Normatyvinėje etikoje yra trys plačios moralės rūšys: dorybingoji, pareigingoji ir pasekminė.
Platonas tikėjo dorybingaisiais. Dorybėje geri įpročiai, o ne taisyklės, sukuria etišką žmogų, kuris nedaro blogo. Platonas tikėjo keturiomis pagrindinėmis dorybėmis. Tai išmintis, drąsa, teisingumas ir santūrumas.
Įpareigojimas sudaro didžiulę pareigingos etikos dalį. Su pareiga etika reguliuojama priklausomai nuo asmens ryšių su kitu. Tokie ryšiai apima šeimos narių, draugų, vietos bendruomenių ir tos pačios grupės narių ryšius. Samuelis fon Pufendorfas tokią etiką suskirstė į absoliučias pareigas ir sąlygines pareigas.
Pasekminė etika yra susijusi su tuo, kaip individas ar grupės reguliuoja savo elgesį, atsižvelgdami į galiojančias taisykles. Tai reiškia, kad jie nebūtinai sutinka su etikos standartu, bet bijo pasekmių, jei jos nesilaikys. Vairuotojas gali nesutikti su automobilių statymo įstatymais, tačiau, norėdamas išvengti baudos, statys automobilį tam skirtoje vietoje. Taip pat ir turtingas žmogus gali paaukoti pinigus labdarai ne dėl altruizmo, o dėl atlygio už dosnumą.
Galutinė etikos rūšis yra taikomoji etika. Tai etikos filosofija, kurioje normatyvinės teorijos taikomos vienai etinei dilemai. Pavyzdžiui, tai gali būti susiję su abortu arba mirties bausme. Taikomosios etikos problema yra ta, kad yra daug konkuruojančių etikos kodeksų ir moralės normų.