Eucharistija gali reikšti arba tikrus Biblijos Paskutinės vakarienės elementus, arba šiuolaikinį krikščionių ritualą, kuriuo ji minima. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos žodžio „padėka“. Katalikai ir kai kurios protestantų konfesijos vartoja „Eucharistiją“ pakaitomis su „mišiomis“, kad apibūdintų savo sekmadienio ryto Komuniją. Kitos protestantų konfesijos gali apibūdinti Eucharistijos ceremoniją kaip „Viešpaties vakarienę“, „Didžiąją padėką“ arba „Šventąją Komuniją“.
Kai Jėzus Kristus sušaukė savo mokinius paskutiniam valgiui per Paschos šventę, jis naudojo įprastus duonos ir vyno elementus, norėdamas iliustruoti dalyką. Mokiniams valgant duonos porciją, Jėzus jiems pasakė, kad jie valgo Jo kūną, bent jau dvasine prasme. Bendruomeninis vynas reprezentuotų Jo kraują, kuris netrukus bus išlietas kaip atpirkimas už žmogaus nuodėmes. Šie duonos ir vyno elementai, taip pat intymus tikinčiųjų ir Dievo bendravimas sudarė Eucharistijos ceremonijos pagrindą.
Šiuolaikinės krikščioniškos konfesijos turi įvairių nuomonių apie šį ritualą. Eucharistija laikoma esminiu sakramentu Romos katalikams ir Rytų ortodoksų pasekėjams. Kai kurie mano, kad fizinė duona ir vynas mistiškai paverčiami tikruoju Jėzaus Kristaus krauju ir kūnu. Šis pažodinis ritualo vertimas vadinamas transsubstanciacija. Nors duonos ir vyno išvaizda nesikeičia, tikima, kad kunigo palaiminimas į stichijas įtraukia tikrąją Kristaus esmę.
Yra protestantų bažnyčių, kurios palaiko idėją, kad Eucharistija paveldi tam tikras dvasines savybes, tačiau šios savybės yra labiau simbolinės nei tiesioginės. Visų konfesijų krikščionys raginami per Viešpaties vakarienę iš naujo pasitikrinti savo dvasinę sveikatą. Kai kurios konfesijos mano, kad ceremonijos dalyviai turėtų valgyti tik tuo atveju, jei jie užmezgė tikrą ryšį su Dievu. Į Eucharistijos ceremoniją negalima žiūrėti lengvabūdiškai ar nepagarbiai.