Eutrofikacija reiškia maistinių medžiagų padidėjimą vandens telkinyje. Nors eutrofikacija yra natūralus procesas, kai ji pagreitėja, tai kelia susirūpinimą. Daugybė žmogaus veiklos lėmė plačią upių, upelių, ežerų ir vandenynų eutrofikaciją visame pasaulyje. Jei nekontroliuojama, eutrofikacija tampa problema, smarkiai paveikiančia vandens kokybę ir biologinę įvairovę. Eutrofikacija pirmą kartą buvo pripažinta problema XX amžiaus viduryje, o daugelis biologų ją plačiai tiria, siekdami užkirsti kelią tolesniam gyvybiškai svarbių vandens telkinių eutrofikacijai visame pasaulyje.
Natūralaus proceso prasme eutrofikacija yra vandens telkinių senėjimo dalis. Kai iš pradžių susidaro vandens telkinys, jame paprastai trūksta maistinių medžiagų. Kadangi upeliai maitina vandens telkinį, jie neša maistines medžiagas, kurios skatina augalų gyvenimą, o tai leidžia augti ir kitoms rūšims. Lėtai auga nuosėdų sluoksnis ir palaipsniui vandens telkinys galiausiai virs pelke, nes nuosėdos išstumia vandenį ir keičiasi teritorijoje esančios rūšys.
Tačiau eutrofikaciją gali greitai paspartinti žmogaus veikla, tokiu atveju ji vadinama „maistinių medžiagų tarša“. Trąšų ir mėšlo nuotėkis iš ūkių yra pagrindinė eutrofikacijos priežastis visame pasaulyje. Kai šios maistinės medžiagos patenka į vandens tiekimą, jos skatina augalų ir dumblių sprogimą, kartais vadinamą dumblių žydėjimu. Augalų gyvybė smarkiai sumažina turimo deguonies kiekį vandenyje, galiausiai užspringdama gyvūnų rūšis ir sukurdama vadinamąją „negyvąją zoną“.
Okeaninės negyvosios zonos yra pagrindinė problema, nes daugelis jų atsirado tose srityse, kuriose buvo gausu jūros gyvybės. Pavyzdžiui, Meksikos įlankoje yra liūdnai pagarsėjusi negyvoji zona, kuri yra didesnė nei Naujojo Džersio valstija. Ežerus ir upes, kurie patiria eutrofikaciją, galima nesunkiai atpažinti, nes dėl jų vandenyse žydinčių dumblių jie dažnai tampa ryškiai žalios arba raudonos spalvos. Šios šokiruojančios spalvos yra rimtos sveikatos būklės požymiai ir kelia didelį susirūpinimą mokslininkams.
Kadangi eutrofikacija yra nepageidautina, daugelis tautų stengėsi jai užkirsti kelią. Pavyzdžiui, tikimasi, kad ūkiai atidžiai kontroliuos savo trąšas ir mėšlą, o aplinkosaugos agentūros gali skirti baudas šiems objektams, jei nuotėkis viršija priimtiną lygį. Daugelis šalių taip pat bando pašalinti savo vandenų taršą maistinėmis medžiagomis ir gali naudoti kitas priemones, kad sukurtų eutrofikacijos buferines zonas, užkertančias kelią problemos plitimui.