Pasaka yra literatūrinės fantastikos forma, kuri dažnai apima magiškas būtybes ir vietas ir turi moralinį pasakojimą. Jos kilmė nežinoma, bet tikriausiai jos yra tokios pat senos kaip ir pati šnekamoji kalba. Nors pasakėčios paprastai rašomos prozos forma, jos dažnai turi aliteracijos arba metrinio rimavimo prasmę, žinomą kaip eilėraščio, kuri yra ankstyvoji poezijos forma. Šių istorijų veikėjai dažniausiai reprezentuoja galingų žmogaus emocijų, tokių kaip godumas, kvailystė, meilė ir pasiaukojimas, archetipus.
Vienas iš pagrindinių daugelio pasakų bruožų yra tai, kad jose yra natūralios aplinkos elementų, taip pat vietinių gyvūnų, miškų, ežerų ir kitų regiono ypatybių. Daugelyje kultūrų jie pateikia turtingą žodinę praeities istoriją. Kai kurios kultūros, pavyzdžiui, airių, keltų ar gėlų tautos, turi populiarių ir įsimintinų pasakų, kurios plinta visame pasaulyje ir yra perimamos kitų kultūrų.
Nors pasakose kalbama apie natūralią aplinką, kalbančius gyvūnus ir žmonių archetipus, jose taip pat dažnai pasakojama apie dievus ir žmonijos bandymus suprasti gyvenimo prasmę. Žmonių kultūrai ėmus mechanizuotis, pasakėčios paliko savo sielovadinę kilmę ir tapo kritiškesnės žmonių elgsenos ir gobšumo atžvilgiu. Taip Vakarų kultūroje gimė ezopinė pasakėčia, pavadinta Ezopo, vergo, gyvenusio senovės Graikijoje 620–560 m. pr. Kr., vardu. Dauguma gerai pasakojamų istorijų Vakarų kultūroje šiandien kilo Ezopo laikais, nors jam negalima priskirti jokių tiesioginių raštų.
Pasakos pasakojimas šiandien yra skirtas vaikų auditorijai. Kadangi tai palyginti trumpos istorijos, kupinos nuostabių įvykių ir mokančios vertybių, jos laikomos geru būdu ugdyti vaikus tinkamai elgtis visuomenėje. Tačiau viduramžiais šios istorijos buvo laikomos aukštosios literatūros elementu ir buvo suaugusiųjų pasakojimai, skirti perteikti suaugusiųjų temas. Garsus to meto prancūzų pasakotojas Jeanas de La Fontaine’as, gyvenęs 1621–1695 m., tokį pasakojimą naudojo kaip priemonę kritikuoti savo laikų teismą, bažnyčią ir valdančiąją klasę. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė anglų, ispanų ir rusų fabulistai savo gimtosiose šalyse.