Failo vardo plėtinys yra kompiuterio failo pavadinimo dalis, kuri tradiciškai buvo naudojama norint nurodyti failo tipą ir galimas programas, kurios gali būti naudojamos norint atidaryti arba paleisti tą failą. Failų vardų plėtiniams naudojama sistema paprastai priklauso nuo operacinės sistemos (OS), kurią asmuo naudoja, o kai kurių tipų OS failų vardams plėtinių visai nenaudoja. Plėtiniai paprastai identifikuojami kaip paskutinė failo pavadinimo dalis ir paprastai yra atskirti nuo failo pavadinimo tašku. Failo pavadinimo plėtinys paprastai yra trumpas, dažnai tik trijų raidžių, ir dažnai naudojamas kaip pavadinimas, nurodantis konkretų failo tipą.
Kartais taip pat vadinamas failo tipu, failo pavadinimo plėtinį paprastai naudoja kompiuterio OS, kad tinkamai atpažintų skirtingus failų tipus. Anksčiau tai buvo daroma tik tam tikrų tipų OS, nors naujesni OS tipai dažnai turi galimybę atpažinti skirtingus failus pagal duomenis, įtrauktus į patį failą. Tačiau naujesni OS tipai vis dar dažnai naudoja kompiuterio failų failų vardų plėtinius, kad būtų užtikrintas atgalinis suderinamumas ir liktų žinomi vyresnio amžiaus kompiuterių naudotojams. Tačiau šios sistemos kartais yra nereikalingos, o failo pavadinimo plėtinys taip pat gali būti naudojamas dėl kenkėjiškų priežasčių.
Viena iš labiausiai paplitusių failo vardo plėtinių formų buvo sistema, dažnai vadinama „8.3“ arba „basename.ext“. Senesni kompiuterių OS tipai dažnai leidžia tik ne daugiau kaip aštuonis simbolius failo pavadinimui, o po to buvo trijų simbolių plėtinys. Tai yra 8.3 pavadinimo, taip pat pavadinimo „basename.ext“, kurį sudaro tik aštuonių simbolių bazinis pavadinimas ir „.ext“, nurodantis trijų simbolių plėtinį, šaltinis. Yra daug skirtingų populiarių ir įprastų failų vardų plėtinių tipų, pvz., „.txt“ tekstiniams failams, „.jpg“ JPEG arba vaizdo failams ir „.mp3“ MPEG versijos trečiosios failams.
Tam tikrų tipų OS nereikalauja failo pavadinimo plėtinio ir dažnai atpažįsta failus pagal duomenis, įtrauktus kitur faile. Taip pat yra įvairių dydžių plėtinių, pvz., „.html“, skirtų hiperteksto žymėjimo kalbos (HTML) failams. Šiuolaikinės sistemos paprastai leidžia vartotojams nurodyti, kokia programa naudojama tam tikriems failams atidaryti, tiek kaip numatytąją, tiek pasirenkant atidarant failą.
Tam tikrų tipų programos turi paslėptus plėtinius nuo vartotojų, todėl virusas gali būti sukurtas tokiu pavadinimu kaip „basename.txt.EXE“ ir bus rodomas tik „basename.txt“. Vartotojams tai atrodytų kaip nekenksmingas tekstinis failas, o iš tikrųjų tai būtų vykdomasis failas, galintis įdiegti virusą į sistemą. Kad to išvengtų, dauguma programų pagal numatytuosius nustatymus rodys failo pavadinimo plėtinį arba leis vartotojams jį rodyti, jei to pageidauja.