Farmakogenetika yra perspektyvi mokslo sritis, kurioje tiriami genų tipai ir variacijos, siekiant nustatyti nepageidaujamų reakcijų tikimybę arba teigiamą atsaką į gydymą vaistais ar vaistais. Šis tyrimas paprastai yra tiesiogiai susijęs su kita sritimi, vadinama farmakogenomika, kuri yra vaistų, pagrįstų specifinėmis genų variacijomis, kūrimu. Tarp šių dviejų mokslinių tyrimų sferų yra tiek daug sąveikos, kad jos dažnai sujungiamos arba kiekvienos iš jų sąlygos pakeičiamos kitomis. Nesvarbu, ar minima farmakogenetika, ar farmakogenomika, kyla didelis jaudulys, nes abi mokslo sritys rodo kelią į veiksmingesnį gydymą vaistais.
Yra daug žmonių, kurie gali susitaikyti su patirtimi, kai išbandė vaistus, kurie, kaip teigiama, gydo tam tikrą būklę, ir patiria itin neigiamą atsaką į jį arba visai nereaguoja. Kiekvienas, kuris kada nors vartojo antidepresantą, galėjo išbandyti kelis iš šių vaistų, kol rado vieną, kuris veikia arba nesukelia nepageidaujamo šalutinio poveikio. Daugelis įvairių rūšių vaistų gali turėti labai rizikingą šalutinį poveikį, kuris pasireiškia retai, tačiau gydytojai aiškiai norėtų to išvengti. Pagrindinė farmakogenetikos idėja yra ta, kad genų variacijos gali būti raktas į teigiamą, neigiamą atsaką arba jo nebuvimą, todėl įvertinus tuos skirtumus galima nuspręsti, kokius vaistus žmonėms skirti.
Paprasčiausiai kalbant apie farmakogenetiką, mokslininkai gali pastebėti, kad dėl X genų variacijos žmonėms, vartojant vaistus, dažniau išsivysto rimtas bėrimas. Užuot tiesiog skirdami tą vaistą be atskyrimo, turėdami šias žinias, gydytojai pirmiausia galėtų atlikti genetinį testą, kad nustatytų, ar žmogus turi X variantą. Jei būtų nustatyta, gydytojai galėtų paskirti kitus vaistus, kurie neleistų atsirasti bėrimui, arba ieškoti kitokio vaisto, kuris nesukels šios reakcijos.
Kol kas nėra tiek daug plačiai paplitusių farmakogenetikos pritaikymų. Kai kurie vaistai buvo išanalizuoti dėl genų, kurie, atrodo, turi įtakos jų rezultatams, ir tai padėjo geriau pritaikyti vaistų terapiją tam tikrais atvejais tokioms ligoms kaip ŽIV, hepatitas C ir krūties vėžys. Tačiau šie tyrimai taikomi tik labai nedaugeliui vaistų, o ne visiems vaistams, kuriais gydomos šios sąlygos.
Kita farmakogenetikos tyrimų pusė yra farmakogenomika. Užuot tyrinėjusi genų variacijos reakcijas į turimus vaistus, farmakogenomika bando pritaikyti informaciją apie genetinę variaciją naujų vaistų kūrimui. Tikimasi, kad galiausiai bus sukurtas genais pagrįstas individualizuotas gydymas, kuris tiksliausiai bus skirtas specifinių genetinių tipų žmonių ligoms.
Žmonės su viltimi žiūri ir į farmakogenetiką, ir į farmakogenomiką, nes dažnai būna daugiau šalutinių poveikių ar vaistų neveiksmingumo, nei pripažįstama. Kai kurie žmonės turi nepaaiškinamų nepageidaujamų reakcijų, o jei genų variacija taps būdas tai paaiškinti, tai gali sutaupyti laiko, sutaupyti pavojingų sveikatos būklių ir pinigų. Manoma, kad šios dvi mokslinių tyrimų sritys ateityje taps vis svarbesnės ir jas naudos vaistų kompanijos, gydytojai ir pacientai.