Taisytojas yra asmuo, kuris siūlo pagalbą užsienio žurnalistams, kurie bando gauti istoriją. Fiksuotojai naudojasi savo vietine patirtimi ir kontaktais, kad palengvintų savo darbdavių darbą, o daugelis gauna didelį atlyginimą, ypač lyginant su vietiniu atlyginimu. Keliaujantiems žurnalistams fiksatoriai yra labai svarbūs, nes be fiksatoriaus gali būti labai sunku gauti istoriją ar susisiekti su šalies žmonėmis.
Taisytojo siūlomos paslaugos yra gana įvairios. Tvarkytojas pasirūpina bent jau pervežimu, apgyvendinimu ir maitinimu bei naudoja vietinius ryšius žmonėms susekti. Taisytojai taip pat verčia arba susiranda vertėjus, kalbančius neaiškiais dialektais, ir jie stengiasi organizuoti pokalbius bei apsilankymus įvairiose savo darbdavių svetainėse. Jei fiksuotojo nėra, žurnalistui gali būti sunku gauti reikiamos informacijos, o žurnalistams gali kilti pavojus, nes neturi kultūros vadovo.
Dirbti fiksuotoju gali būti gana pavojinga. Dėl bendradarbiavimo su žurnalistais taisytojai kartais suvokiami kaip priešo darbuotojai, todėl jų bendruomenės gali susidurti su atsakomybe. Kaip pripažįsta daugelis žurnalistų, gavę savo istorijas jie gali išvykti, bet taisytojai pasilieka. Kai kuriuose pasaulio regionuose užfiksuoti pagrobimų, žmogžudysčių ir fiksuotojų prievartavimo atvejai, o kai kuriais atvejais pagrobti fiksatoriai buvo naudojami kaip priemonė priversti naujienų komandas išvykti iš šalies.
Buvo bandoma apsaugoti taisytojus, nes žurnalistai pripažįsta gerų taisytojų svarbą ir nori vėl su jais dirbti. Žurnalistai yra linkę tarpusavyje keistis informacija apie tai, su kokiais fiksuotojais dirbti geriausia, o fiksuotojų nuomonė ir indėlis vis labiau gerbiamas. Pavyzdžiui, kai fiksuotojas sako, kad vieta yra per nesaugi lankytis, žurnalistas gali ieškoti kito būdo gauti istoriją, priešingai nei praeityje, kai žurnalistai vis tiek būtų primygtinai reikalauję keliauti.
Kai kuriais atvejais taisytojai, įkvėpti darbdavių, net patys tapo žurnalistais. Irako karo metu daugelis fiksuotojų žurnalistais tapo atsitiktinai, nes žurnalistai negalėjo laisvai judėti šalyje. Kol jie vėsino savo kulnus viešbučių kambariuose ir nameliuose, jų meistrai fotografavo, davė interviu ir užsiėmė kitais ataskaitų teikimo veiksmais, grąžindami medžiagą savo darbdaviams, kad jie surašytų ir paskelbtų.