Finansinio reguliavimo panaikinimas gali būti susijęs su įvairiais įstatymų pakeitimais, kurie suteikia finansų įstaigoms daugiau laisvės konkuruoti. Ar tokie pokyčiai yra naudingi ar žalingi visai ekonomikai, buvo plačiai diskutuojama. Svarbu pažymėti, kad finansinio reguliavimo panaikinimas nereiškia visų taisyklių ar reglamentų panaikinimo.
Geriausiai žinoma finansinio reguliavimo panaikinimo forma Jungtinėse Valstijose atsirado 1999 m., kai Kongresas panaikino Glass-Steagall įstatymo dalis. Šis įstatymas, priimtas 1933 m. depresijos metu, reiškė, kad bet kuri įmonė gali veikti tik kaip komercinis bankas, investicinis bankas ar draudimo bendrovė. Komercinis bankas klientams siūlė taupymo ir paskolų teikimo paslaugas, o investicinis bankas vykdė tokias funkcijas kaip vertybinių popierių pardavimas, prekyba užsienio valiutomis ir pagalba įmonėms susijungiant.
Šio įstatymo panaikinimas reiškė, kad įmonės dabar gali atlikti dviejų arba visų trijų šių tipų institucijų funkcijas. Vienas pagrindinių argumentų, palaikančių įstatymo panaikinimą tokiu būdu, buvo tai, kad jis apribotų ekonominių ciklų poveikį atskiroms įmonėms. Pavyzdžiui, žmonės labiau linkę taupyti nuosmukio metu, bet labiau linkę investuoti tada, kai jiems geriau sekasi. Todėl finansinio reguliavimo panaikinimas teoriškai reikštų, kad įmonės galėtų didėti ir nuosekliau pradėti verslą.
Taip pat buvo teigiama, kad reguliavimo panaikinimas padidins įmonių konkurencingumą. Jie galėtų dirbti efektyviau, ypač kai dvi skirtingų sektorių įmonės susijungtų ir sujungtų savo išteklius. Tai taip pat galėtų padėti visam verslui, nes dėl konkurencijos ir efektyvumo įmonėms būtų pigiau gauti finansavimą kapitalo investicijoms.
Finansų reguliavimo panaikinimo kritikai įrodinėjo, kad tai arba sukėlė, arba paskatino 2007 m. prasidėjusią bankų krizę. Jie teigia, kad kliūčių tarp įvairių tipų finansinių institucijų pašalinimas sukėlė interesų konfliktus. Pavyzdžiui, įmonė, kuri anksčiau buvo komercinis bankas ir turėjo daug vartotojų bei verslo klientų, dabar gali prisiimti per daug rizikos, nes bandė konkuruoti investicijų ir draudimo sektoriuose. Kritikai taip pat tvirtino, kad reguliavimo panaikinimas leido atskiroms finansų įstaigoms tapti tokiomis didelėmis, kad vyriausybė turėtų įsikišti, kai joms sunku, o ne leisti joms žlugti ir rizikuoti pakenkti visai ekonomikai.
Kita finansinio reguliavimo panaikinimo forma įvyko Jungtinėje Karalystėje, įtraukiant pastatų bendrijas. Tai finansų įstaigos, kurios priklausė jų klientams, o ne akcininkams ir kurios specializuojasi hipotekos paskolų teikime. Po to, kai devintajame dešimtmetyje statybos bendrijos pradėjo tiesiogiai konkuruoti su bankais, vyriausybė pakeitė įstatymą, kad jie galėtų keistis. Tai reiškė, kad bendrijos nariams balsuojant sutikus, ji gali virsti akcine bendrove. Nuo to laiko kiekvieną pastatų bendriją, kuri debitualizavo, arba išpirko bankas, arba perėmė vyriausybė, patyrusi finansinių sunkumų.