Ekonomine prasme finansų krizė yra situacija, kai plačiai paplitęs turtas staiga praranda vertę. Tai gali įvykti dėl įvairių vidinių ir išorinių poveikių ir, kaip ir didžiulio žemės drebėjimo, gali prireikti ne vienerius metus trukusių ūžesių, kol ištiks didžioji krizė. Finansų krizės dažnai sukelia nuosmukį, kuris yra vienas po kito einantys neigiamo bendrojo vidaus produkto arba BVP augimo ketvirčiai.
Nepaisant pasaulinės finansų krizės, besivystančios XXI amžiaus pradžioje, šis terminas ir jos pasekmės vis dar mažai suprantamos. Tokio tipo krizė šimtmečius buvo ekonomikos dalis ir jos rezultatai buvo įvairūs. Olandijos tulpių manija XVII amžiuje, Australijos bankų krizė 21 m. ir Volstryto katastrofa bei Didžioji depresija 17 m. yra tokio pobūdžio incidentų pavyzdžiai. Gebėjimas išgyventi ir atstatyti po finansinės krizės priklausė nuo daugelio skirtingų veiksnių, įskaitant karo protrūkius, besikeičiančią rinką ir naujus ekonominius reguliavimus.
Viena paplitusi finansų krizės rūšis yra žinoma kaip burbulas. Šis ekonominis oksimoronas atsiranda, kai dėl spekuliacijų akcijų kainos nukeliamos taip aukštai, kad tampa visiškai neprotinga pirkti daugiau, nes suėjus terminui jos niekada neduos to, kas buvo sumokėta iš pradžių. Kai rinka pasiekia šį „neprotingą“ horizontą, paprastai įvyksta didžiulis akcijų išpardavimas, dėl kurio astronomiškai sumažėja jų vertė.
Bankų krizė ištinka tada, kai investuotojai per greitai ištraukia pinigus iš finansų įstaigų, kad bankas galėtų neatsilikti. Kadangi dauguma šiuolaikinių bankų skolina paimtus pinigus, tai reiškia, kad bankas gali nebegrąžinti investuotojų sąskaitose esančių pinigų, jei bus ištraukta per daug. Be bankinio draudimo žmonės gali prarasti visus savo sąskaitose esančius pinigus, kurių baimė gali paskatinti vis daugiau investuotojų ištraukti pinigus. Jei bankas baiminasi, kad gali neturėti pakankamai kapitalo investicijoms padengti, jis gali būti nedrąsus skolinti, o tai gali sukelti platesnę finansinę krizę, neleisdama patvirtinti paskolų.
Pasaulio ekonomika dažnai yra pažeidžiama valiutų krizių, kurios nutinka, kai vieno regiono valiuta greitai nuvertėja, todėl valiutų kursų nustatymas tampa pernelyg nestabilus. Jei regionas turi fiksuotą valiutos keitimo kursą, jis gali naudoti pinigines atsargas, kad padengtų vertės skirtumą. Tokia praktika savo ruožtu gali sukelti valstybės įsipareigojimų nevykdymą, kai šalis nebegali sau leisti grąžinti skolos skirtumo ir bet kokios sumos, kurią pasiskolino iš užsienio partnerių.
Vienas bendras veiksnys daugelyje finansų krizių yra augančios panikos ar bandos mentaliteto idėja. Burbulinėje ekonomikoje investuotojai skatina vieni kitus pirkdami vis daugiau akcijų, siųsdami kainas ir lūkesčius. Banko valdymo metu tai, kas prasideda keletui investuotojų, ištraukiančių pinigus, gali turėti įtakos banko pabėgimo baimei, todėl vis daugiau žmonių destabilizuoja banką, bijodami, kad jis destabilizuos. Daugeliu atvejų, įvykus avarijai, finansų ekspertams kyla daug klausimų, kodėl krizė buvo nenumatyta arba ignoruojama, tačiau gali prireikti metų konteksto ir atstumo, kad susidarytų aiškus situacijos vaizdas.