Fiskalinė kontrolė yra ekonominė politika, kurios metu vyriausybė sąmoningai vengia deficitinių išlaidų. Siekdama vykdyti fiskalinę kontrolę, vyriausybė išleidžia ne daugiau, nei gali surinkti per tą patį laikotarpį iš mokesčių arba parduodant turtą. Taip siekiama išvengti skolinimosi, taigi ir palūkanų mokėjimo ateityje. Politiniai oponentai tai gali laikyti nesąžiningai neutraliai skambančiu terminu ir kai kurias politikos versijas mieliau apibūdina kaip fiskalinį konservatizmą.
Sąmoningai taikyti fiskalinės kontrolės politiką reiškia veiksmingai užimti poziciją svarbiose politinėse ir ekonominėse diskusijose, ar vyriausybės turėtų skolintis viešosioms išlaidoms finansuoti. Vyriausybė gali išleisti daugiau, nei gauna, skolindama pinigus tokiomis priemonėmis kaip obligacijų išleidimas. Tokio skolinimosi, vadinamo deficitinėmis išlaidomis, šalininkai teigia, kad skolinimosi išlaidas nusveria galimybė investuoti į kapitalo išlaidas, pavyzdžiui, naujų mokyklų statybą, ir lygina tai su verslo skolinimu plėtrai finansuoti. Deficito kontrolės šalininkai teigia, kad tokios išlaidos yra neatsakingos ir ateityje darys dar didesnį spaudimą viešiesiems finansams, ypač atsižvelgiant į palūkanų mokėjimus už skolinimąsi.
Įvertinti tokią politiką gali būti sunku ekonominiu požiūriu. Taip yra todėl, kad kai kurie vyriausybės išlaidų ir pajamų elementai skiriasi priklausomai nuo ekonomikos ciklų, nekeičiant ekonominės politikos. Pagrindiniai pavyzdžiai yra mokesčiai ir socialinės išlaidos. Tai reiškia, kad nuosmukio metu vyriausybė, vykdanti ekonominės kontrolės politiką, vis tiek gali patirti biudžeto deficitą. Siekdami teisingesnio palyginimo, kai kurie ekonomistai bando koreguoti išlaidų ir pajamų matmenis, kad būtų atsižvelgta į ekonomikos ciklus.
Taip pat gali būti sunku įvertinti, ar politika priskiriama deficito kontrolei, kai šalis jau turi didelę skolą ar susidariusią perteklių. Vyriausybė, turinti bendrą fiskalinės kontrolės principą, gali išleisti daugiau, nei gauna per tam tikrą laikotarpį, finansuodama perteklių iš esamo pertekliaus. Dėl šios priežasties gali skirtis tarp vyriausybės ilgalaikės ekonominės politikos ir principų bei išlaidų modelio konkrečiais metais.
Kai kurios priemonės, naudojamos ekonominiam tikslui pasiekti, gali būti laikomos turinčiomis politinį elementą. Pavyzdžiui, galima teigti, kad dideli mokesčiai, prilygstantys dideliam išlaidų lygiui, reiškia fiskalinę kontrolę, nes balansas vis dar yra neutralus. Tačiau kai kurie fiskalinės kontrolės šalininkai visada gali vadovautis politika, kurioje akcentuojamas išlaidų mažinimas, siekiant sumažinti vyriausybės dalyvavimą rinkose. Tokios politikos priešininkai gali tai pavadinti politiškai motyvuota ir pavadinti fiskaliniu konservatizmu.