Skrepliai yra lipnus, gelio pavidalo skystis, kurį išskiria žmonių ir apskritai žinduolių kvėpavimo takų gleivinės. Jis susidaro daugiausia iš lipidų, glikoproteinų ir imunoglobinų bei kitų medžiagų. Jo funkcija paprastai yra sulaikyti pašalinius agentus, kurie gali patekti į organizmą per kvėpavimo takus. Skreplių perteklius susidaro kaip ženklas, kad organizmas kovoja su kokia nors infekcija. Skreplių sudėtis ir spalva gali labai skirtis – nuo vandeningos iki tirštos ar skaidrios iki rusvos, priklausomai nuo aplinkos ir organizmo imuninės sistemos būklės tam tikru metu.
Dirbdamos ne tik sutepdamos kvėpavimo ir nosies takus, skrepliai taip pat gali sulaikyti dulkes, alergenus, virusus ir bakterijas, kurios patenka į organizmą iš išorės. Šiuos svetimkūnius sulaiko ir neutralizuoja gleivės, o po to iš organizmo pašalinami kosint ar čiaudint. Štai kodėl, nors kosulį slopinantys vaistai gali palengvinti, jie taip pat gali slopinti būtiną imuninės sistemos atliekų pašalinimą.
Atkosėjamų gleivių spalva paprastai parodo, kokia infekcija žmogus serga. Įprastos sveiko kūno gleivės paprastai, bet ne visada, yra skaidrios spalvos ir paprastai plonos. Dėl nosies kanalo sudirginimo, pavyzdžiui, dėl alergijos ar astmos, gleivės gali būti baltesnės, tirštesnės. Pradinėje gripo stadijoje vis dar gali būti baltų arba skaidrių gleivių, tačiau tuo metu jos vis tiek bus užkrečiamos. Nuolatinis baltų ar skaidrių gleivių kosėjimas gali reikšti lengvą virusinę infekciją, kurios dauguma išgyja savarankiškai per penkias ar septynias dienas.
Geltonos arba žalsvai geltonos gleivės paprastai rodo aktyvią infekciją. Per tą laiką gleives sudarys daugiau negyvų baltųjų kraujo kūnelių ir negyvų bakterijų ar virusų. Taip yra todėl, kad negyvos ląstelės, kovojusios su infekcija, pašalinamos iš organizmo per skreplius, todėl susidaro gelsva spalva.
Žalios gleivės vis dar rodo infekciją, bet vis labiau neaktyvią. Žalią spalvą iš esmės sukelia geltona, aktyvi skreplė, kuri sustingo ir tapo žalia. Rečiau žalių gleivių atkosėjimas gali būti cistinės fibrozės simptomas.
Raudonos gleivės arba paraudimas kitaip sveikai atrodančių gleivių viduje paprastai yra kraujavimo požymis. Tai gali būti gerybinė priežastis, pvz., kraujavimas iš nosies arba įpjovimas šnervėje dėl subraižymo ar trynimo. Didelė kraujo koncentracija gleivėse arba mažos dėmės ar kraujo juostelės ilgą laiką gali rodyti kažką sunkesnio, pavyzdžiui, kraujavimą į plaučius, bronchitą ar pneumoniją. Atkosėjimas krauju gali būti didelio vidinio sužalojimo ar ligos, pvz., tuberkuliozės, simptomas, todėl jį reikia kuo greičiau patikrinti su gydytoju.
Rudas gleives paprastai sukelia senas ir sustingęs kraujas. Rūkaliai taip pat gali turėti rudų gleivių, o daugelis dažnai jas atsikosės kaip atsaką į lėtinį rūkymo sukeltą bronchų uždegimą. Rūkančiojo gleivės, jei tiriamos, paprastai būna grūdėtos tekstūros. Taip yra todėl, kad blakstienos, kurios paprastai sulaikytų svetimkūnius, pvz., dulkes ir nešvarumus, buvo pažeistos rūkymo. Vis labiau rudos rūkalių gleivės gali rodyti pagrindines kvėpavimo takų problemas.
Rožinės gleivės kartais gali būti astmos požymis dėl tam tikros rūšies baltųjų kraujo kūnelių, esančių ligos metu. Tačiau rausvos ir putojančios gleivės yra klasikinis plaučių edemos požymis – sunki liga, kuri negydoma gali sukelti komą arba mirtį. Gleivių putos paprastai atsiranda dėl skysčių susikaupimo plaučiuose. Bet kokius putojančių gleivių atvejus reikia kuo greičiau patikrinti su gydytoju.