Fonacija yra procesas, kurio metu gerklos arba balso dėžutė skleidžia garsus. Priklausomai nuo fonetikos poskyrio, fonacija gali reikšti tik kvaziperiodinę balso stygų vibraciją, kuri skleidžia garsus garsus, arba gali reikšti bet kokį balso srauto manipuliavimą gerklėmis. Be balso, gerklų paveiktos fonetinės ypatybės yra girgždantis balsas ir kvėpuojantis balsas. Gerklos taip pat yra atsakingos už glottalinius garsus, tokius kaip glottal stop, tariami tarp balsių anglų kalba „uh-oh“.
Fonetikai, studijuojantys gerklų anatomiją ir kalbos gamybą, fonetiką dažnai laiko tik beveik periodine balso stygų vibracija. Galite nustatyti, ar garsas turi tokio tipo fonaciją, padėjęs pirštus ant priekinės gerklės ir pajutęs vibraciją kalbos metu. Jei balso stygos kalbos metu vibruoja, atsiranda garsus garsas. Balsiniai garsai apima visus balsius ir nosies garsus anglų kalba, taip pat priebalsius, pvz., /b/, /v/, /d/, /z/ ir /g/. Šių priebalsių bebalsiai atitikmenys atitinkamai /p/, /f/, /t/, /s/ ir /k/ nuo balsinių versijų skiriasi tik balso stygų vibracijos stoka.
Kai kurios kalbos turi daugiau balsų skirtumų nei tiesiog įgarsintos ir bebalsės, o daugelis kalbininkų naudoja fonaciją, nurodydami bet kokį manipuliavimą garsais, atliekamą glottis. Be įgarsintų ir bebalsių garsų, kai kuriose kalbose yra girgždančių ar gerklų garsų, sukuriamų labai įtemptomis balso stygomis, ir kvėpuojančių ar murmėjusių garsų, sukuriamų su minimalia balso stygų įtampa. Bebalsiai garsai sukuriami be jokios įtampos balso stygose. Be šių skirtumų, kai kuriose kalbose vartojamas vangus balsas, kurio įtampa yra didesnė nei niurzgimo garsas, bet mažiau nei įgarsintas, o kai kuriose kalbose yra standus balsas, kurio balso stygų įtempimas yra kažkur tarp to, kuris reikalingas garsiniam garsui ir reikalingas gerklų garsas.
Kai kurios kalbos, įskaitant anglų, turi glottalinius priebalsius, kuriuos sukuria tik balso stygos arba tarpas tarp jų. Anglų kalba turi glottal stopą, kaip minėta aukščiau, taip pat glottalinį frikatyvą /h/ kaip ir „hat“. Glotaliniai priebalsiai kartais laikomi grynosios fonacijos pavyzdžiais, o ne tikrais priebalsiais, nes kitiems priebalsiams būdinga artikuliacijos vieta, pvz., lūpos ar dantys, taip pat balso balso būsena. Kita vertus, žodiniai priebalsiai neturi artikuliacijos vietos, išskyrus glottį.