Fonemine transkripcija yra sistema, naudojama raidėms ar simboliams pavaizduoti garsus kalboje. Tai neabejotinai skiriasi nuo geriau žinomos fonetinės transkripcijos. Fonemine transkripcija pateikia mažiau detalių nei fonetinė transkripcija, ir siekiama aprėpti tik informaciją, kurios reikia norint išvengti painiavos.
Fonetinės ir foneminės transkripcijos pagrindas yra fonema. Tai apibrėžiama kaip mažiausia žodžio garso dalis, kurią galima aiškiai apibrėžti kaip atskirą garsą, galintį turėti įtakos to, ką žmogus sako, prasmę. Tai gali skirtis priklausomai nuo kalbos. Pavyzdžiui, anglų kalboje skirtumas tarp “d” ir “t” “dime” ir “time” turėtų būti aiškiai atskiriamas ir jo pakaktų, kad pakeistų reikšmę. Kai kuriose kitose kalbose abu garsai būtų tariami taip pat, o tai reiškia, kad šių dviejų žodžių negalima atskirti.
Fonetinės transkripcijos bando vaizduoti garsus kaip raides ir simbolius, todėl žmonės gali žinoti, kaip žodis tariamas jo negirdėdamas. Dažniausiai žmonės matys fonetinę transkripciją žodynuose. Daugelis transkripcijos naudoja standartizuotą simbolių rinkinį, o tai reiškia, kad žmonės gali skaityti ir suprasti žodžių tarimą, nepaisant kalbos, kuria jie kalba.
Tokios transkripcijos paprastai skirstomos į plačias arba siauras. Paprasčiau tariant, kuo siauresnė transkripcija, tuo tiksliau simboliai atspindi tikrąjį tarimo garsą. Trūkumas yra tas, kad tam paprastai reikia daugiau simbolių, o tai pailgina transkripciją ir sumažina žmonių, galinčių naudotis sistema, nes jie žino visus simbolius, skaičių. Fonemine transkripcija gali būti klasifikuojama kaip labai plati fonetinė transkripcija arba visai nefonetinė transkripcija. Taip yra todėl, kad jis tiesiog perduoda garsą ir suteikia mažai papildomos informacijos arba jos visai neteikia.
Konkrečiai kalbant, foneminė transkripcija neskiria alofonų, kurie yra du garsai, kurie techniškai skiriasi, bet kai šis skirtumas nėra ryšio problema. Pavyzdžiui, „p“ garsai „penny“ ir „spend“ techniškai tariami skirtingai, todėl fonetinėje transkripcijoje paprastai pateikiami skirtingai. Jei abu garsai būtų sukeisti, klausytojui šie du žodžiai gali atrodyti šiek tiek keistai, tačiau jie vis tiek būtų aiškūs ir nė vienas nebūtų painiojamas su kitu žodžiu. Tai reiškia, kad jie yra alofonai, todėl foneminėje transkripcijoje abu išvardyti taip pat.