Fonetika yra kalbotyros disciplina, orientuota į kalboje vartojamų garsų tyrimą. Tai nesusiję su šių garsų reikšme, jų išdėstymo tvarka ar bet kokiu kitu veiksniu, nesusijusiu su tuo, kaip jie sukuriami ir girdimi, ir įvairiomis jų savybėmis. Ši disciplina yra glaudžiai susijusi su fonologija, kuri koncentruojasi į tai, kaip garsai suprantami tam tikra kalba, ir su semiotika, kuri žvelgia į pačius simbolius.
Yra trys pagrindiniai fonetikos poskyriai, kurių kiekvienas sutelkia dėmesį į tam tikrą kalboje ir komunikacijoje naudojamų garsų aspektą. Klausos fonetika nagrinėja, kaip žmonės suvokia girdimus garsus, akustinė fonetika – į kalbos garsų bangas ir kaip juos interpretuoja žmogaus ausis, o artikuliacinė fonetika – kaip garsus sukuria žmogaus balso aparatas. Šiame trečiajame posrityje dauguma žmonių pradeda studijas, ir jis naudojamas daugeliui žmonių, nepriklausančių kalbotyros sričiai. Tai yra logopedai, kompiuteriniai kalbos sintezatoriai ir žmonės, kurie tiesiog nori sužinoti, kaip jie leidžia garsus.
Tarptautinė fonetikos asociacija turi specialią abėcėlę, apibūdinančią visus skirtingus garsus arba telefonus, kurie, kaip manoma, šiuo metu naudojami žmonių kalboje. Tarptautinės fonetinės abėcėlės (IPA) sąraše yra daugiau nei 100 skirtingų telefonų ir jiems suteiktas atskiras žymėjimas. Garsai gali būti suskirstyti į kelias skirtingas grupes, atsižvelgiant į tai, ar jie naudoja orą iš plaučių, ar ne, ar jie garsūs, ar ne, liežuvio padėtį burnoje ir kaip garsas keičiamas. Nors didžioji dalis pasaulio garsiakalbių skleidžiamų garsų patenka į šiek tiek siaurą šio spektro juostą, yra ir kitų garsų, kurie yra visiškai kitokie, pavyzdžiui, spragtelėjimai ir spragsėjimai kai kuriomis Afrikos kalbomis.
Dauguma priebalsių, vadinamų plaučių priebalsiais, naudoja orą iš plaučių ir gali būti dedami į tinklelį, priklausomai nuo to, kurios balso takų dalys yra naudojamos kalbos garsui artikuliuoti ir kaip oras trukdo jam pereiti per burną. Pavyzdžiui, garsas /p/ naudoja abi lūpas orui išreikšti, todėl yra žinomas kaip bilabialinis garsas. Jį taip pat sudaro visiškas oro sustojimas, žinomas kaip sprogmuo. Todėl /p/ garsas, kaip ir /b/, gali būti apibūdintas kaip dvibalsis sprogmuo. Garsas /b/, kadangi balso klostė, kaip sakoma, vibruoja, vadinamas balsingu bilabiniu pliūpsniu, o /p/ garsas, neturintis tokios vibracijos, vadinamas nebalsiniu dvibalsiu.
Tokiu būdu galima apibūdinti visus kalboje vartojamus priebalsius – nuo /r/ anglų kalbos garso, kuris vadinamas, pavyzdžiui, alveoliniu trilu, iki garso žodžio „dar“ pradžioje, transkribuoto IPA. simbolis j ir apibūdintas kaip gomurinis aproksimuojantis giliųjų arabiškų ryklės frikatyvų garsams.