Tarp kiekvieno stuburo slankstelio yra mažos angos, vadinamos anga, kur nervai atsiskiria nuo nugaros smegenų ir keliauja į kitas kūno dalis. Foraminalinė stenozė yra būklė, kai viena ar kelios angos susiaurėja iki taško, kad nervai suspaudžiami arba nutrūksta, todėl nugaroje ar kojose atsiranda tirpimas, dilgčiojimas arba jausmo praradimas. Foraminalinę stenozę gali sukelti daug įvairių veiksnių, tačiau dažniausiai pasitaikančios priežastys yra artritas, išsipūtę diskai ir įgimtos deformacijos. Priešuždegiminiai vaistai ir fizinė terapija dažnai gali ištaisyti lengvus stenozės atvejus, nors dėl rimtos problemos gali prireikti operacijos, kad būtų išvengta nuolatinių komplikacijų.
Foraminalinė stenozė gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai ši būklė pasireiškia vyresniems nei 60 metų žmonėms dėl natūralaus kaulų ir kremzlių degeneracijos. Pirminė stenozė, įgimta būklės forma, dažniausiai nustatoma ankstyvoje vaikystėje pacientams, kuriems yra lėtinis nugaros skausmas arba motorinių judesių sunkumas. Foraminalinė stenozė gali atsirasti ir tuomet, kai dėl per didelio nugaros spaudimo, pavyzdžiui, bandant pakelti sunkų daiktą, atsiranda disko išvarža. Būklė gali paveikti bet kurią iš kelių dešimčių stuburo skylių, nors dauguma atvejų atsiranda žemiausioje slankstelių dalyje, vadinamoje juosmens sritimi.
Foraminalinės stenozės simptomai priklauso nuo problemos vietos ir sunkumo. Lengva stenozė dažnai yra skausmingiausia, nes nervai nėra visiškai suspausti ir vis tiek gali perduoti skausmo signalus į smegenis. Asmuo, sergantis lengva stenoze, gali jausti skausmą apatinėje nugaros dalyje, sėdmenyse ir žemyn per vieną ar abi kojas. Dėl sunkios angos stenozės nugara ir kojos gali jausti tirpimą arba dilgčiojimą, ypač ilgą laiką sėdint ar stovint. Apie bet kokį nenormalų tirpimą ar skausmą reikia kuo greičiau pranešti gydytojui, kad būtų galima imtis atitinkamų priemonių simptomams palengvinti.
Gydytojas gali tiksliai nustatyti foraminalinę stenozę atlikdamas fizinį egzaminą ir darydamas stuburo rentgeno spindulius. Diagnostiniai vaizdo tyrimai gali atskleisti disko išvaržą, kaulų deformaciją arba su amžiumi susijusį pablogėjimą. Kai gydytojas žinos problemos mastą, jis gali paskirti geriausią gydymo būdą. Lengvi atvejai dažnai palengvėja sumažinus stuburo uždegimą ir patinimą vaistais. Pacientui, turinčiam disko išvaržą ar artritą, gali būti paskirti fizinės terapijos seansai, kad atgautų jėgą ir lankstumą.
Įgimtos deformacijos ir stipraus suspaudimo atvejai paprastai reikalauja operacijos. Kvalifikuotas chirurgas gali padaryti pjūvį nugaroje, pertvarkyti arba nupjauti perteklinį kaulinį audinį ir sujungti slankstelius, kad būtų išvengta tolesnio susiaurėjimo. Jei įmanoma, taisomi nerviniai, kremzlės ir raiščių audiniai. Pacientų, kuriems atliekama stenozės operacija, perspektyvos skiriasi, tačiau dauguma žmonių po kelių mėnesių intensyvios fizinės terapijos galiausiai atgauna dalį arba visą savo mobilumą.