Foreshadowing yra naudojamas rašytiniame mene ir filme, siekiant pateikti užuominų apie dalykus, kurie ateis vėliau. Jis gali būti labai platus ir lengvai suprantamas, arba tai gali būti sudėtingas simbolių naudojimas, kuris vėliau susiejamas su vėlesniais siužeto posūkiais. Kartais autorius gali sąmoningai naudoti klaidingas užuominas, vadinamas raudonosiomis silkėmis, kad nukreiptų skaitytojus ar žiūrovus netinkama linkme. Tai ypač pasakytina apie paslapčių rašytojus, kurie nori slėpti paslapties įkalčius informacijoje, kuri iš dalies yra teisinga ir iš dalies klaidinga.
Tai sena literatūrinė priemonė, kuri buvo naudojama prieš romano kūrimą XVIII amžiuje. Tiek Chauceris, tiek Shakespeare’as, kaip ir Dante, naudojo numatymą. Trumpuose eilėraščiuose ji gal ir nėra itin efektyvi, tačiau ilgesniuose eilėraščiuose, kurie dažnai buvo viduramžių rašymo stilius, ši technika yra labai efektyvi ir svarbi.
Pavyzdžiui, Chaucerio „Troilus“ ir „Criseyde“ Troilusas įžvelgia Criseyde ir pajunta „baisų meilės džiaugsmą“ žiūrėdamas į ją. Tai rodo, kad Troilus ne tik džiaugsis savo meile, bet ir kentės dėl to.
Shakespeare’as dažnai naudoja numatymą, kartais gana akivaizdžiais būdais. Pavyzdžiui, Romeo ir Džuljeta kalba apie mirtį. Tačiau Shakespeare’as taip pat gali naudoti šią techniką gana subtiliai, o kritikai ginčijasi, ką numato tam tikri simboliai. Dažnai manoma, kad Hamleto vaiduoklis simbolizuoja Danijos karališkosios šeimos mirtį, nors kai kurie teigia, kad tai tik pranašauja Hamleto mirtį.
XIX amžiaus pradžioje Jane Austen gana žaismingai naudojo šiuos metodus savo darbe Northanger Abbey. Romanas skirtas švelniai parodijuoti gotikinius romanus, kuriuos sukūrė tokie rašytojai kaip ponia Radcliffe. Visų pirma, „Udolfo paslapčių“ naudojimas ir aptarimas skatina heroję Kotryną į vaizduotės kelionę, dėl kurios ji patiria nemažai problemų su mylimuoju Henriu. Ji praleidžia apgailėtiną naktį abatijoje, tikėdama slaptais koridoriais ir keistomis spintelėmis, kurios gali atskleisti siaubingas paslaptis. Vėliau ji sužino, kad spintelę užrakino pati, o jos turinys – skalbinių sąskaitų sąrašai.
Charlotte Bronte naudoja fantastiško efekto numatymą Jane Eyre. Patys vietų, kuriose ji apsistoja, pavadinimai byloja apie jos emocinius išgyvenimus šiose vietose. Jane paveikslų serija taip pat numato jos likimą likusioje romano dalyje, o jų aprašymai puikiai panaudoja šį literatūrinį prietaisą.