Formalizmas yra literatūrinės kritinės teorijos mokykla, kuri analizuoja tekstą remiantis vien jo struktūriniais bruožais, o ne įtraukdama biografinę, socialinę-politinę ar tarpdisciplininę analizę. Formalistas mokslininkas tvirtina, kad viską, ko reikia pasakojimui įvertinti, galima rasti gramatinėse konstrukcijose ir literatūrinėse priemonėse, sudarančiose kūrinį. Formalizmas parodė radikalų poslinkį nuo ankstesnių literatūrinės minties mokyklų, kuriose tekstas pirmiausia buvo nagrinėjamas autoriaus kontekste. Šią minties mokyklą XX amžiaus sandūroje pradėjo rusų mokslininkų grupė, ji padėjo pagrindus tiek struktūralizmui, tiek naujai kritikai, tiek kelioms formalizmo prielaidoms prieštaraujančioms mokykloms.
Kaip analitinė sistema formalizmas yra labai pažodinis. Nors sistema priklauso tik nuo teksto analizės naudojimo, formalistai mokslininkai nesigilina į metaforą, alegoriją ir simboliką, kad pagrįstų analizę. Vietoj to, formalistas mokslininkas naudoja tik tai, kas aiškiai nurodyta pateiktame tekste, vengdamas bet kokios potekstės. Jei tekste vaizduojamas žmogus, sviedžiantis uolą į tvenkinį, formalistas mokslininkas laiko tik žmogų, metantį akmenį į tvenkinį, neatsižvelgdamas į tai, ką žmogus, uola ir tvenkinys gali simbolizuoti pasakojime. Formalistinis mokslininkas išnagrinėtų, kaip autorius sakinio ir žodžio lygmeniu apibūdina įvykį, o ne tai, ką jis reiškia.
1916 m. grupė rusų mokslininkų įkūrė Poetinės kalbos studijų draugiją, kuri netrukus sukūrė daugybę formalizmo pagrindų. Draugija buvo sukurta kaip atsakas į stipendiją, susijusią su praėjusio amžiaus romantiniais tekstais. Nors šių tekstų analizė buvo sutelkta beveik vien į autorių, formalizmas sukūrė teorinę revoliuciją moksle, nes buvo pirmoji šiuolaikinės akademijos mokykla, sutelkusi dėmesį į faktinį, o ne į tyčinį. Vadovaujamas žinomų mokslininkų, tokių kaip Viktoras Šklovskis ir Borisas Eichenbaumas, formalizmas sukūrė daugybę kritinės teorijos mokyklų, tiek už, tiek prieš, kurios vyravo šioje srityje visą XX amžių.
Struktūrizmui ir naujajai kritikai tiesiogiai įtakos turėjo formalistinė mokslas, tačiau jie nukrypo nuo griežto originalo pažodiškumo. Naujoji kritika griežtai nagrinėja teksto ypatybes, tokias kaip gramatika, sintaksė, poetinis matuoklis ir kitos literatūrinės priemonės, tačiau jos mokslininkai dažnai įtraukia ir metaforos bei alegorijos analizę. Tam tikra prasme naujoji kritika bando perimti geriausią formalistinę mintį ir sujungti ją su gilesne, labiau simboliška tam tikro teksto estetikos analize.