Fovea yra anatominės struktūros įdubimas. Žmonės dažnai vartoja terminą „fovea“, norėdami konkrečiai nurodyti fovea centralis – svarbią akies sritį, kuri leidžia žmonėms matyti išskirtinai aiškiai ir tiksliai. Kai žmonės užsiima užduotimis, kurioms reikalingas aukštas regėjimo aštrumas, pavyzdžiui, skaitymas ar vairavimas, jie labai pasikliauja fovea centralis, kad sėkmingai atliktų šias užduotis. Dėl to šios akies dalies pažeidimas gali būti ypač problemiškas.
Ši struktūra yra geltonosios dėmės viduryje, tinklainės srityje, kuri dažniausiai yra atsakinga už ūminį regėjimą. Pačiame duobės centre yra tankus kūgių spiečius, apsuptas daugybės strypų ir kūgių, kurie yra tvirčiau nei kitur akies vietoje. Ši sritis taip pat jungiasi su nervinių ląstelių grupe, kad regos nervui būtų suteikta kuo daugiau signalų, užtikrinant, kad nebūtų prarasta jokia detalė. Jei ką nors suvokia vienas iš strypų ar kūgių duobėje, tai bus perduota į regos nervą, o galiausiai ir į smegenis.
Daugybė oftalmologinių būklių gali apimti duobę, dėl kurios gali sutrikti regėjimo suvokimas ir aštrumas. Nors kas nors nebus aklas be fovea centralis, jis arba ji atsidurs nepalankioje padėtyje be šios tankios ląstelių sankaupos, naudojamos vizualiniam suvokimui. Pažeidus šią akies sritį, pavyzdžiui, dėl geltonosios dėmės degeneracijos, gali pablogėti regėjimas ir ypač sunku skaityti ir atlikti tikslumo užduotis.
Žmonės linkę būti ypač jautrūs duobės pokyčiams, net ir subtiliems, nes jie gali turėti tokį didelį poveikį regėjimui. Pastebėjus pakitimų, reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta jų priežastis ir ištirtos gydymo bei valdymo galimybės. Regėjimo problemų ignoravimas gali sukelti ilgalaikę žalą, kurios bus neįmanoma gydyti ar pataisyti.
Reguliarūs akių tyrimai gali būti naudojami siekiant patikrinti duobės ir aplinkinių struktūrų būklę. Net jei kas nors nepatiria regėjimo problemų, gali iškilti problemų, o jei jos greitai nustatomos, tai gali labai pagerinti paciento prognozę. Akių tyrimo metu gydytojas pažvelgs į akis, kad pamatytų tinklainę ir įvertintų jos sveikatos lygį, o diagnostiniai tyrimai gali būti naudojami konkretiems susirūpinimą keliantiems klausimams spręsti, jei pacientui gresia ypatinga tam tikra būklė.