Terminas „franšizė“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio, kuris reiškia „laisvė“. Politiniu požiūriu franšizė yra laisvė dalyvauti vyriausybėje, paprastai per balsavimo teisę. Versle franšizės sistemos yra verslo modeliai, kai įmonė, turinti sėkmingą produktą ar verslo sistemą, suteikia kitoms įmonėms teisę arba laisvę už tam tikrą mokestį veikti pagal savo prekės pavadinimą. Pradinis verslas, parduodantis teisę, vadinamas franšizės davėju: asmuo arba įmonė, kuri perka teisę, vadinami franšizės gavėju.
Sunku rasti sutarimą dėl franšizės sistemų kilmės, nors atrodo, kad jos išsivystė 1800-aisiais iš metodų, kuriuos taikė Vokietijos alaus įmonės, kurios imdavo mokestį iš įmonių už teisę gabenti alų. 1850 m. Isaacas Singeris išrado savo siuvimo mašiną, kuri buvo pirmoji tokia mašina, tinkama naudoti namuose. Siekdamas surinkti pinigų rinkodarai ir gamybai, Singer pardavė teritorines teises asmenims ir įmonėms, kurie parduotų mašinas ir mokytų pirkėjus jomis naudotis. Ši ankstyva franšizės sistemos forma leido jo įmonei plėstis į tarptautinę rinką vos po penkerių metų, kai ji atidarė gamyklą Paryžiuje, Prancūzijoje.
Dvidešimtojo amžiaus viduryje franšizės sistemos sparčiai plėtėsi. Įkvėptas fenomenalios Ray Kroc sėkmės ir „McDonald’s“ mėsainių tinklo, franšizės galimybės sprogo. Greitas maistas, automobilių remontas, cheminis valymas, kilimų valymo paslaugos, šeimos restoranai ir kelionių agentūros buvo tik keletas galimų variantų. Augimas buvo toks spartus, kad kai kuriais atvejais franšizės davėjai taip įsitraukdavo į franšizės galimybės pardavimą, kad pasirašę sutartis buvo linkę apleisti franšizės gavėjus. 1979 m. JAV Federalinė prekybos komisija (FTC) paskelbė franšizės taisyklę, kuri nustatė minimalius franšizės pardavimo reikalavimus.
Daugumoje franšizės sistemų franšizės davėjas išlaiko didelę franšizės gavėjo siūlomo produkto ir paslaugų kontrolę, siekdamas išlaikyti prekės ženklo nuoseklumą ir savo prekės ženklo ar produkto reputaciją. Pavyzdžiui, franšizės davėjas paprastai taiko labai griežtas sąlygas, reglamentuojančias rinkodarą, produktų kokybę, pastato projektavimą ir veiklos praktiką. Verslininkas turėtų atidžiai išnagrinėti būsimų franšizės sistemų apribojimus, kad įsitikintų, jog jis gali patogiai dirbti pagal šiuos apribojimus.
Investuotojas turi žinoti, kad franšizės pirkimas iš sėkmingai veikiančios įmonės nebūtinai garantuoja jo paties sėkmę. Pirkėjas turi įsitikinti, kad jis turi vadybinių gebėjimų, reikalingų verslui vykdyti, taip pat gabumų, reikalingų konkrečiai jo pasirinktai franšizei. Pavyzdžiui, jei jis neturi mechaninių gabumų, jis gali norėti likti atokiau nuo franšizės sistemų, kurios specializuojasi automobilių remonto ar priežiūros srityse. Jis taip pat turėtų įsitikinti, kad pagrindinės įmonės sėkmė nėra regioninių problemų rezultatas, ar įmonė turi pakankamai išteklių pasiūlyti tinkamą paramą ir kad jo vietinė sritis nepasiekė tokio tipo verslo prisotinimo taško.
Tirdamas konkrečias franšizės sistemas, potencialus pirkėjas turėtų atsižvelgti į keletą veiksnių. Jis turėtų tiksliai žinoti, kas įskaičiuota į franšizės mokestį; pavyzdžiui, mokymai, operacijų vadovai, vietos pasirinkimo gairės ir teritorinės teisės. Franšizės davėjas turėtų galėti pateikti prognozes, kiek kapitalo reikia investuotojui, kiek laiko turėtų užtrukti naujos franšizės atidarymas ir kada investuotojas gali pagrįstai tikėtis atgauti pradinę investiciją. Taip pat svarbu žinoti, kiek kitų franšizės biurų bus parduota toje pačioje vietovėje ir ar bus taikomi franšizės mokesčiai.