Frizas yra dekoratyvinis architektūrinis elementas, einantis išilgai viršutinės konstrukcijos dalies. Pastato išorėje po karnizu atsiranda frizas, o dekoratyviniai lipdiniai tiesiai po stogu, o konstrukcijos viduje frizas paprastai eina virš langų ir durų angų ir dažnai yra viename lygyje su lubomis. Daugelis klasikiniu stiliumi suprojektuotų konstrukcijų turi labai išskirtinius frizų pavyzdžius, pavyzdžiui, tuos, kurie puošia Atėnų Partenono antablementą.
Frizai dažniausiai dekoratyviai dažomi arba raižyti, o kartais ir abu. Daugelyje klasikinių frizų buvo vaizduojamos mitologinės figūros, o kai kuriais atvejais frizas buvo skirtas pasakoti istoriją keliose plokštėse. Kiti frizai yra paprasčiau puošti geometrinėmis temomis, tokiomis kaip juostelės, spiralės, kvadratai, vingiai ir pan., o gėlių temos taip pat nėra neįprastos.
Frizo statybinės medžiagos skiriasi. Kai kuriais atvejais frizas yra išdrožtas iš akmens, pavyzdžiui, marmuro, skalūno ar kalkakmenio, o kitais atvejais frizai gaminami iš metalo arba gipso. Modernesnėse konstrukcijose frizas gali būti pagamintas iš medžio ir nudažytas arba tekstūruotas, kad būtų atskirtas nuo likusios konstrukcijos; šiuolaikinių frizų dizainas taip pat yra daug mažiau sudėtingas.
Klasikinės ir neoklasikinės architektūros statiniai dažnai tiek viduje, tiek išorėje gausiai dekoruoti frizais. Klasikinėje architektūroje frizas buvo įtrauktas kaip antstato, laikančio konstrukcijos stogą, dalis; šis antstatas yra žinomas kaip antablementas ir paprastai remiasi į išskirtinių klasikinę architektūrą žyminčių kolonų viršūnes. Skirtingi klasikinės architektūros stiliai turi labai savitas antraštes, pagal kurias galima nustatyti laikotarpį, kuriuo jie buvo pastatyti. Labai dekoratyvūs frizai buvo naudojami ir baroko architektūroje, kai kartais jie buvo ir ryškiai dažomi.
Paprastai labai lengva atpažinti frizą, nors kartais gali būti sunku atskirti frizus nuo visų kitų dekoratyvinių bruožų ypač prabangiai dekoruotame pastate. Paprastai frizai yra platesni už juos supantį dekoratyvinį lipdinį ir dažnai būna šiek tiek įdubę, nors taip būna ne visada.