Savybių integravimo teorija yra psichologijos teorija, apibūdinanti, kaip asmuo sujungia atskiras objekto savybes, kad sukurtų išsamesnį minėto objekto suvokimą. Šioje teorijoje ypač daug dėmesio skiriama regėjimo pojūčiui ir tam, kaip akys sugeria informaciją, kad kažkaip „patirtų“ matomą objektą. Be suvokimo, funkcijų integravimo teorija taip pat aptaria dėmesio svarbą kuriant teisingą stebimo objekto vaizdą.
Ypatybių integravimo teorijos sukūrimas daugiausia priklauso nuo Garry Gelade’o ir Anne Treisman, kurie devintajame dešimtmetyje kartu parašė akademinį darbą pavadinimu „Dėmesio ypatybių integravimo teorija“. Straipsnyje Treismanas ir Gelade citavo keletą praeities eksperimentų, kurie sukasi apie „vizualią paiešką“ arba procesą, kurio metu asmuo, pavyzdžiui, išskiria objekto spalvą ir formą nuo kitų objektų. Kita vertus, kai kurie eksperimentai buvo susiję su „tekstūros atskyrimu“, kad būtų galima atskirti objektą nuo jo fono, o kiti eksperimentai tyrė asmens gebėjimą erdvėje nustatyti objekto vietą. Tokiu būdu požymių integravimo teorija rodo, kad tam tikro objekto atributai yra apdorojami nuosekliai, ypač tais atvejais, kai žmogui reikia pastebėti keletą požymių, kad būtų galima teisingai atskirti objektą. Pavyzdžiui, jei žmogus minioje ieško draugo vyro, kuris turi pečius siekiančius plaukus, pirmiausia reikia ieškoti žmonių, kurių plaukai siekia pečius, ir pažengti į išskirtines draugo savybes, kurios jį išskirtų.
Apskritai funkcijų integravimo teorija apibūdina du pagrindinius dėmesio etapus: išankstinio dėmesingumo ir sutelkto dėmesio stadijas. Pirmajame išankstinio dėmesio etape žmogus instinktyviai ir automatiškai sutelkia dėmesį į vieną skiriamąjį objekto požymį, pavyzdžiui, jo spalvą ir orientaciją. Šiame etape žmogui tikrai nereikia sąmoningai mąstyti. Pavyzdžiui, žmogus gali lengvai aptikti pasvirusią liniją tarp horizontalių linijų ant popieriaus lapo. Sutelkto dėmesio stadijoje žmogus paima visas objekto ypatybes ir visas jas derina, kad tinkamai suvoktų objektą. Tai ypač daroma tais atvejais, kai objektas akimirksniu neišsiskiria iš kitų objektų, pavyzdžiui, raudonas apskritimas tarp kitų apskritimų ir kvadratai, atsitiktinai nuspalvinti raudonai ir mėlynai.
Mokymai ir praktika, taikant funkcijų integravimo teoriją, gali padėti žmogui tobulinti abstrakčiojo samprotavimo ir dėmesio įgūdžius. Jie taip pat gali padėti jam būti sąmoningesniam ir atsargesniam apie savo aplinką. Mokytojai taip pat gali pritaikyti teoriją, kad padėtų mokiniams prisiminti savo pamokas, naudodami skirtingos spalvos kreidą arba lentą, skirtą svarbiems raktiniams žodžiams.