Funkcijų struktūra naudojama fonemoms sujungti ir suteikti joms dvejetaines reikšmes. Pirmą kartą idėją pasiūlė Romanas Jacobsonas 1949 m. Ji naudojama kaip gramatikos studijų dalis, ypač tiriant kalbos struktūrą ir gramatines sąveikas. Iš esmės bruožų struktūra yra bandymas suprasti gramatikos struktūrą ir sukurti veiksmingą sistemą, atspindinčią skirtingų gramatikos elementų sąveiką.
Kiekviena funkcijų struktūra pavaizduota naudojant atributo vertės matricą (AVM). Tai terminų ir simbolių rinkinys, esantis skliausteliuose. Tai beveik atrodo kaip gramatinis matematinės formulės atitikmuo.
AVM yra suskirstyti į du stulpelius. Kairiajame stulpelyje pateikiamos tokios funkcijos kaip kategorija ir susitarimas. Dešiniajame stulpelyje pateikiamos kiekvienos funkcijos papildomos funkcijos, pvz., lytis ir skaičius. Kiekvienai dešiniajame stulpelyje esančiai pobūdžiui priskiriama reikšmė. Lyties reikšmė būtų vyriška, moteriška arba neutrali, o skaičiui – viena arba daugiskaita.
Alternatyvus bruožų struktūros atvaizdavimo metodas yra nukreiptas aciklinis grafikas (DAG). Grafikas prasideda tašku, dar vadinamu mazgu. Kiekviena funkcija nukrypsta nuo mazgo išilgai lenktos rodyklės. Tada kiekviena funkcija gali būti padalinta į papildomas funkcijas. Papildomos funkcijos baigiasi kitu mazgu, kuriame yra papildomos funkcijos reikšmė.
To pavyzdys būtų mazgas, vedantis į susitarimo funkciją, kuri nukreipia į asmens antrinę funkciją ir 3 reikšmę. Tai reiškia sakinį, pasakytą trečiuoju asmeniu. Kalbose, kuriose lytis yra svarbi ypatybė, požymio rodyklė gali būti padalinta į lytį ir asmenį, o pabaigoje būtų dvi reikšmės. Pavyzdžiui, tai gali reikšti trečiąjį asmenį ir moterį.
Suvienodinimas ypatybių struktūroje reiškia, kad dvi ypatybės gali būti suskaidytos į subypatybes, kurios vėliau susilieja. Sujungimai vieningose funkcijų srityse turi tą pačią vertę ir geriausiai pateikiami naudojant DAG, o ne AVM. Ne tik vienijančios bruožų struktūras, bet ir bandymai suvienyti gali įrodyti, kad tam tikros struktūros yra nesuderinamos.
Funkcijų struktūros naudojamos teksto kodavimo iniciatyvoms (TEI). Tai sukuria antkainių schemas kalbininkams. Tokios schemos gali būti naudojamos analizuojant arba interpretuojant užšifruotus ir užkoduotus tekstus.
Naudojant funkcijų struktūrą yra dvi pagrindinės problemos. Pirma, savybių struktūros sukuria daug apibendrinimų. Antra, jose ir suvienodinimo struktūrose negali būti visų įmanomų kalbos reikšmių.
Siūlomas šios problemos sprendimas – įtraukti trečiąjį stulpelį arba pagrindinę šaką, vadinamą tipais. Kiekvienas tipas suskirstytų funkcijas į atitinkamas sekcijas arba klases. Taip būtų reguliuojamos funkcijos ir kiekvienos funkcijos vertės. Tipai veiktų hierarchinėje sistemoje, kad reguliuotų funkcijų sąveiką.