Poezijoje pabaigos sustojimas yra sakinio, frazės ar idėjos sustabdymas kartu su poetinės eilutės pabaiga. Tai gali būti aktualu neatsižvelgiant į poezijos formą, ar ji turi fiksuoto ilgio eilutes, ar laisvesnes eilėraščio eilutes. Daugelis mano, kad pabaigos sustojimas yra procesas, kuriuo poezija tampa prieinamesnė ir nuoseklesnė, nes dauguma skaitytojų yra įpratę skaityti poeziją, kurioje eilutė reiškia konsoliduotą individualią mintį ar sakinį.
Vienas geriausių būdų apibūdinti pabaigos stabdymą yra priešpastatant poezijos pavyzdžius, kuriuose ši technika nenaudojama. Kaip pagrindinis pavyzdys, pirmosios dvi eilėraščio eilutės, kuriose būtų sustabdymas, gali atrodyti taip, o poetinis eilučių skirtumas pažymėtas pasviruoju brūkšniu: „Žmogus sėdėjo ant kėdės / Ten taip pat buvo mažas šuo…“ – Čia du sakiniai poetiniame kuple baigiasi ten, kur baigiasi poetinės eilutės.
Priešingai, poezijos be galo sustojimo pavyzdys galėtų atrodyti taip: „Žmogus sėdėjo išskėstomis rankomis/ant kėdės, gerai sušukuoti plaukai…“ Čia galima įsivaizduoti bendrą dviejų eilučių sampratą kaip viena idėja, sujungta su būdvardžių eilutėmis, kai pirmasis būdvardis sukuria pirmosios eilutės pabaigą, o papildomi būdvardžiai ir būdvardžių sakiniai nubrėžia antrąją eilutę. Daugelis skaitytojų mato, kaip poezija be pabaigos gali sukelti painiavą, nes atskirų idėjų nutraukimas tampa daug dviprasmiškesnis. Kartu tai suteikia poetui daug daugiau lankstumo.
Daugelis šiuolaikinių poezijos pavyzdžių be pabaigos yra sudaryti laisvuoju eilėraščiu, o tai reiškia, kad poezijai trūksta metro ar fiksuoto eilučių ilgio. Šiuose eilėraščiuose pasakojimas taip pat išreiškiamas trumpų ir abstrakčių fragmentų serija. Išsamios idėjos gali būti net nesukurtos konkrečiai, todėl galutinis sustojimas gali būti nelabai tinkamas būdas.
Net ir klasikinėje poezijoje simetriškas eilučių stabdymas nebuvo universali technika, ypač kai dramos eilutėms buvo naudojamas fiksuotas metras. Dramatiškas kalbėjimas ne visada atitinka griežtą linijų modelį, todėl skaitytojai dažnai gali rasti klasikinio Šekspyro ir Elžbietos poetų jambinio pentametrio ar kitų klasikinių įprastinių poetinių formų atvejų, kuriuose yra keletas eilučių, kuriose ši technika nenaudojama.