Gandras – stambus skroblinių (Ciconiidae) šeimos bradantis paukštis. Šiuos didelius, elegantiškus paukščius galima rasti visuose Žemės žemynuose, išskyrus Antarktidą, ir jie jau seniai siejo žmonių mitologiją ir pasakojimus. Šiandien gyvuoja daugybė gandrų rūšių, kai kurios iš jų laikomos nykstančiomis arba nykstančiomis, o kitos gandrų rūšys yra sveikos ir nėra pagrindo nerimauti.
Gandras linkęs pirmenybę teikti žemumose šiltose ar vidutinio klimato zonose. Šie ilgakojai paukščiai grakščiai braidžioja per vandenį ieškodami grobio, kuriame yra vabzdžių, varliagyvių, žuvų ir kartais mažų paukščių. Jie taip pat turi ilgus kaklus su tiesiais, galingais snapais, skirtais padėti jiems medžioti, o gandro plunksna labai skiriasi, priklausomai nuo rūšies.
Gandrai gali gyventi ir medžioti žemėje, bet jie mėgsta lizdus sukti aukštai. Netoli pelkių esančiose bendruomenėse gandrai istoriškai lizdus sukosi ant žmonių stogų, o stogų įgriuvimai dėl didelių, netvarkingų gandralizdžių buvo užfiksuoti tokiose vietose kaip Nyderlandai. Gandrai taip pat lizdus sukels ant elektros stulpų ir kitose mažai tikėtinose vietose, kartais sukeldami savo pavojų.
Daugelis gandrų susirenka į kolonijas, kad veistųsi, tačiau, pasibaigus veisimosi sezonui, mieliau gyvena atskirai. Šie paukščiai gali atrodyti gana stulbinančiai skrendant, nes bando taupyti energiją sklendami ant termikų, palikdami ilgas kojas velkasi, o kaklus išskėtus. Gandrai taip pat yra bebalsiai, trinktelėdami snapais, šnypšdami, kurkdami, švokščiantys ir kartais skleidžia neaiškius kaukimo garsus, kad galėtų bendrauti.
Gandro istorija labai susipynusi su žmonių buveine. Daugelis kultūrų turi savo skirtingus mitus apie gandrą, pradedant Bulgarija, kur gandrai yra pavasario pranašai, iki Senovės Egipto, kur gandras buvo asmens ba arba individualaus charakterio personifikacija. Gandrai taip pat nuo seno buvo siejami su vaisingumu – daugelis kultūrų mano, kad didelis gandralizdis ant stogo – gerovės, sėkmės ir vaikų artimiausioje ateityje ženklas.