Piemuo yra tas, kuris prižiūri avis. Ganytojas yra viena iš seniausių profesijų pasaulyje, o pirmieji dokumentuoti ganytojo atvejai atsirado Azijoje. Vienu metu šie klajokliai vienišiai buvo svarbi agrarinės ekonomikos dalis, nors dėl avių auginimo būdo avių auginimas tapo labiau pasenęs. Ypač atšiauriuose, pavojinguose pasaulio regionuose piemenų kartais vis dar galima sutikti darbe.
Galima rasti ir kitų naminių gyvūnų ganytojų, įskaitant kiaulių, ožkų ir karvių bandas. Visais atvejais ganytojas yra atsakingas už tai, kad gyvūnai būtų saugūs ir sveiki, ir už kelių žmonių gyvūnų tvarkymą, pagal poreikį atskiriant gyvūnus. Ganytojai taip pat turi būti labai išradingi, stiprūs žmonės, nes iš jų gali tekti išgyventi sudėtingomis sąlygomis kelis mėnesius, kai jie keliauja su savo pareigomis.
Istoriškai avys buvo ganomos atvirai valstybinėse žemėse. Piemuo gali prižiūrėti vieną didelę bandą arba valdyti daugelio ūkininkų avis. Kai kurie piemenys avis išvesdavo kasdien, surinkdavo gyvulius ir vakare grąžindavo į ganyklas, o kiti kelias savaites ir mėnesius perkeldavo avis iš vienos ganyklos į kitą, o į savo kaimus grįždavo tik periodiškai. Kalnuotuose regionuose avys dažnai ganydavosi aukštose viršukalnėse ištisus mėnesius, todėl žemumose buvo suteikta galimybė atsigauti.
Klasikiniu požiūriu piemenys buvo jauni vyrai, norintys ir galintys gyventi vienišą gyvenimą. Be avių tvarkymo, jie taip pat buvo atsakingi už plėšrūnų kontrolę, ėriukų priežiūrą ir veterinarinės priežiūros teikimą. Pradėjus mažėti valstybinėms žemėms, piemenys persikėlė į dideles valdas, kur tvarkė avis turtingiems žemės savininkams. Ilgainiui atsiradus saugioms tvoroms ir sumažėjus plėšrūnams, piemenys iš esmės tapo nereikalingi, išskyrus vietoves, kuriose avys išvežamos į aukštumose, kurios vasaros mėnesiais gali būti neaptvertos iki galo.
Piemenų galima pamatyti ir skurdžiuose pasaulio regionuose, kur piemens išlaikymas gali kainuoti pigiau nei tvorų linijų tvarkymas. Kitose vietovėse valstybinės žemės vis dar vertinamos ir prižiūrimos, o piemenys išlaikomi, nes jie yra tradicinio gyvenimo būdo dalis.
Ganytojas tapo ikonine figūra kai kuriose pasaulio religijose, ypač krikščionybėje. Pats Dievas kartais vadinamas „ganytoju“, kaip ir Jėzus, o tai reiškia, kad krikščionys yra kaimenė, kurią reikia ganyti ir globoti. Ganytojų atvaizdai dažnai pateikiami krikščioniškoje ikonografijoje, o terminas „ganytojas“ kartais vartojamas kalbant apie religinį pareigūną.