Tikėjimų ir praktikų, atspindinčių tinkamą garbinimo vaidmenį tam tikroje tikėjimo sistemoje, visuma yra garbinimo teologija. Daugelis religijų, pavyzdžiui, judėjų ir krikščionių religinėse tradicijose, daug dėmesio skiria Dievo garbinimui, o kitos religinės sistemos daugiausia grindžiamos kitų dievybių garbinimu. Konkrečios religinės sistemos garbinimo teologija aprašo būdą, kaip garbinti reikia viešai ir privačiai. Viešas pamaldas dažniausiai praktikuojamas reguliariai vykstančiuose susirinkimuose, pavyzdžiui, katalikų mišiose. Privačių pamaldų lūkesčiai labai skiriasi; kai kurios religinės sistemos reikalauja, kad tikintieji melstųsi kasdien tam tikru laiku, o kitos skatina privatų pamaldą, nepateikdamos griežtų nurodymų.
Garbinimo teologija bando pateikti atsakymus į klausimus apie tai, kas tiksliai yra garbinimas ir kaip žmonės turėtų tai praktikuoti. Kai kurie teologai siaurai apibrėžia garbinimą kaip veiksmus, atliekamus specialiai siekiant šlovinti Dievą. Kiti ginčija, kad gyvenimas pagal bažnyčios mokymą yra garbinimo rūšis, nes atspindi pagarbą Dievo keliams. Net atskirose religijose vyksta diskusijos, ar gyvenimo būdas, ar malda ir garbinimas yra svarbesni, nors daugumos šiuolaikinių religijų teologija apima formalų garbinimą, maldą ir gyvenimo būdą, kuris atitinka pagrindinius religijos įsitikinimus.
Daugelis religijų laikui bėgant kardinaliai pakeitė savo garbinimo teologiją. Iškilminga ir pagarbi malda ir muzika daugeliu atvejų buvo pakeistos įvairiomis šiuolaikinės religinės muzikos ir garbinimo formomis, kurios turi būti įdomios ir suteikiančios energijos. Ši teologijos forma kai kuriems teologams sukėlė klausimą, kur nubrėžti ribą tarp garbinimo ir pramogų. Nors šiuolaikiška, greita muzika kai kuriems gali padaryti pamaldas bažnyčioje įdomesnes ir linksmesnes, kiti baiminasi, kad jos atitrauks dėmesį nuo religinių pamaldų.
Kai kurių religijų garbinimo teologijoje pateikiamos konkrečios gairės, kaip reikėtų vesti asmeninį pamaldą. Pavyzdžiui, kai kurie gali reikalauti, kad sekėjai kiekvieną dieną tam tikru paros metu sakytų konkrečias maldas. Kiti turi garbinimo teologiją, kuri labiau remiasi vadinamojo asmeninio santykio su Dievu kūrimu, todėl garbinimas formaliomis maldomis yra pavaldus bandymui integruoti Dievą į visus savo gyvenimo aspektus. Privati, spontaniška malda yra dar vienas svarbus daugelio religijų garbinimo ir tikėjimo aspektas.