Įsivaizduokite drovus vyro dilemą, kai jis bando sugalvoti, kaip pasakyti moteriai, kad ja domisi, arba moters keblią padėtį, kai ji nori jį švelniai nuvilti. Viktorijos laikais kiekvienas iš jų galėjo išsakyti savo mintis ir troškimus neištaręs nė žodžio. Vartodamas gėlių kalbą, jis būtų galėjęs perteikti savo troškimą, o ji būtų galėjusi jam pasakyti, kad nori tik draugystės. Kartais vadinama floriografija, Viktorijos laikų gėlių kalba suteikė konkrečias reikšmes kiekvienam gėlių tipui, taip pat dažnai priskirdavo skirtingas reikšmes įvairioms spalvoms kiekvienoje gėlių šeimoje.
Puokštės nešėjas, vadinamas tussie-mussie, sugebėjo nusiųsti sudėtingą žinutę, pasirinkęs tinkamą gėlių ar augalų simbolių derinį. Pavyzdžiui, raudona rožė gėlių kalba perteiktų meilužio aistrą. Jei puokštė būtų derinama su gebenėmis ir saldžiaisiais žirniais, ji taip pat būtų papasakojusi apie nešėjos ištikimybę ir drovumą. Kita vertus, rožinės rožės kartais reikšdavo tik draugystę, o geltoni gvazdikai – tvirtą atstūmimą.
Vyras, nešiojantis saulėgrąžas, pasakė savo moteriai: „Aš tave dievinu“. Ant voro gėlių buvo parašyta: „Pabėgk su manimi“. Tai, kaip moteris gavo tokią gėlėtą dovaną, atsiuntė ir žinutę. Jei ponia laikydavo puokštę prie krūtinės, ji gėlių kalba jam sakydavo, kad jos jausmai buvo daug ne tokie karšti. Jei ji atnešė tai prie lūpų, jie sutarė.
Meilė ir draugystė nebuvo vienintelės siunčiamos žinutės. Įžeidinėjimai taip pat tapo meno forma gėlių kalba. Vienas vyras galėjo sumenkinti kito vyriškumą dovanodamas žolę, o tai reiškia, kad dovanos gavėjas yra homoseksualus. Česnako siuntimas būtų kam nors pasakęs, kad dovanotojas manė, kad gavėjas yra piktavalis. Oranžinė lelija buvo skirta labiausiai nekenčiamam priešui.
Buvo išleistos knygos, skirtos gėlių simbolikai išreikšti, tačiau jose ne visada buvo sutariama dėl gėlės, ypač narcizo, reikšmės, kurią vieni sieja su atgimimu, kiti – su mirtimi. Vienuose floriografijos žodynuose rožinės rožės reiškė slaptą meilę, kituose – draugystę. Kitoje knygoje geltonos rožės simbolizavo draugystę, todėl poroms buvo svarbu įsitikinti, kad jos bendrauja naudodamos tą patį simbolių rinkinį.
Gėlių kalba buvo populiarumo viršūnėje Viktorijos epochoje, 1837–1901 m. Kai kurie mokslininkai teigia, kad gėlių kalba atsirado dar seniau. Graikai naudojo floriografijos formą, taip pat turkai, o vėliau ir prancūzai. Net Williamas Shakespeare’as Elžbietos laikų Anglijoje savo pjesėse rėmėsi gėlių ir žolelių simbolika. Iš jo žinome, kad „rozmarinas reiškia atminimą“.