Genetinis seksualinis potraukis yra seksualinio potraukio tarp biologinių šeimos narių reiškinys, kuris paprastai atsiranda po to, kai artimi giminaičiai, tokie kaip broliai ir seserys, tėvai ir vaikai, vėl susijungia po ilgo išsiskyrimo laikotarpio – paprastai išsiskyrimo nuo gimimo. Tačiau svarbu pažymėti, kad vardas gali būti klaidinantis, nes šis reiškinys dažnai nesukelia tikrojo seksualinio kontakto tarp šeimos narių. Pavadinimą 1980-aisiais sugalvojo Barbara Gonyo, siekdama atskirti problemą nuo kraujomaišos, nes kraujomaiša paprastai laikoma piktnaudžiavimo sinonimu. Kita vertus, genetinis seksualinis potraukis atsiranda tarp sutikimo sutinkančių suaugusiųjų, kurie iki susitikimo nieko nežino apie savo šeimyninius ryšius, o kai kuriais atvejais net ir susitikę net neįsivaizduoja, kad yra susiję. Manoma, kad šį reiškinį sukelia keli veiksniai, visų pirma elementarus žmogaus potraukis ir ryšio su šeimos nariais trūkumas, kuris paprastai pasireiškia ankstyvuoju gyvenimo etapu.
Nuo seno buvo manoma, kad žmones labiausiai traukia tie, kurie turi panašių fizinių savybių. Kai broliai ir seserys auginami kartu arba kai biologiniai tėvai augina savo biologinius vaikus, atsiranda kažkas, kas žinoma kaip Westermarko efektas. Manoma, kad tai yra biologinė evoliucija, kuri užkerta kelią giminingumui ir veiksmingai išjungia seksualinį potraukį žmogaus smegenyse, kai kalbama apie žmones, su kuriais jie auginami ir laiko šeimą. Kai vaikai atskiriami gimus, Westermarko efektas nepasireiškia. Šio įspaudo trūkumas siejasi su tendencija, kad žmones traukia tie, kurie yra panašūs į juos, ir tampa viena iš pagrindinių genetinio seksualinio potraukio priežasčių.
Dar viena genetinio seksualinio potraukio priežastis yra artimi santykiai su giminaičiais, atsirandantys kūdikių ir kūdikių metais, ypač tarp motinos ir jos vaiko. Po ilgo išsiskyrimo šeimos nariai praneša jaučiantys neatidėliotiną poreikį užmegzti šį ryšį, kuris dažnai virsta traukos jausmu ir stipriu bei beveik neapsakomu poreikiu jaustis artimam kitam žmogui. Artumas, atsirandantis prisiglaudus, bučiuojant ir guodantis kūdikį, daugelio psichologų nuomone, yra vienas svarbiausių žmogaus biologinių poreikių, o šio artumo trūkumas gali virsti seksualiniu potraukiu. Dėl šio poreikio šis reiškinys greičiausiai paveiks motinas ir jų vaikus.
Dėl kraujomaišos santykių kylančios socialinės stigmos ir dėl to ataskaitų stoka mokslininkams sunku nustatyti, kiek žmonių patiria genetinį seksualinį potraukį. Nepaisant to, daugelis įvaikinimo agentūrų ir paramos po įvaikinimo grupių mano, kad šis reiškinys paveikia mažiausiai 50 procentų įvaikintų žmonių, kurie vėl susijungia su savo biologine šeima.