Genų sintezė yra metodas, naudojamas sintetiniams genams, kurie gali būti įterpti į DNR sekas, gaminti. Dirbtiniai genai naudojami įvairiais būdais – nuo grynų tyrimų iki pasėlių, galinčių atsispirti tam tikriems kenkėjams, kūrimo. Nemažai firmų visame pasaulyje siūlo savo klientams genų sintezę naudodamos įvairius metodus ir įrangos tipus. Genų sintezės kaina taip pat yra palyginti maža, todėl šis procesas yra prieinamas įvairaus dydžio mokslininkams ir institucijoms.
Genų sintezėje asmuo, prašantis dirbtinio geno, siunčia duomenis į laboratoriją, o laboratorija sukonstruoja geną. DNR fragmentas, sudarantis sintetinį geną, yra užkoduotas į vektorių, kuris gali būti naudojamas genui įterpti į DNR grandinę. Vektorius paprastai apima žymenis, kad būtų lengva rasti geną; šie žymenys taip pat gali būti naudojami, kai mokslininkai nori pažvelgti į genetines mutacijas arba sekti sintetinius genus, kai jie naudojami tokiose srityse kaip žemės ūkis.
Šis metodas skiriasi nuo klonavimo, kai mokslininkas iš esamo DNR mėginio padaro genetiškai svarbios srities kopiją. Klonavimas gali būti problemiškas ir linkęs į klaidas, be to, tai gali užtrukti labai daug laiko, nes geną reikia atidžiai identifikuoti ir patikrinti. Genų sintezė taip pat leidžia mokslininkams pakeisti geno prigimtį ir būdą, kuriuo jis išreiškia baltymus – tai labai naudinga savybė.
Laboratorijos taip pat gali atlikti genų optimizavimą, kurio metu genas koreguojamas taip, kad būtų užtikrinta, jog jis bus tinkamai išreikštas, kai bus įterptas į naują organizmą. Pavyzdžiui, jei į kukurūzus įterpiamas genas, suteikiantis atsparumą kenkėjams, dėl kukurūzų apribojimų ir prieštaravimų baltymai gali nepasireikšti taip, kaip norima. Tokiais atvejais genų sintezės procesas apims veiksmus, kurie optimizuoja geną, kad jis veiktų su organizmu, į kurį jis įterptas.
Nors galimybė panaudoti dirbtinius genus turi nemažai pranašumų mokslininkams, tai taip pat yra susiję su kai kuriomis etinėmis ir teisinėmis problemomis. Kadangi genų sintezę gali užsisakyti bet kas pasaulyje, yra tikimybė, kad kas nors gali panaudoti laboratorijas pavojingiems patogenams sukurti, užsakydamas nedidelius fragmentus iš kelių laboratorijų ir juos sujungdamas. Sintetiniai patogenai gali kelti rimtą problemą vyriausybėms, kovojančioms su biologiniu karu, nes patogenus būtų sunku nustatyti ir gydyti.