Geografinė kainodara yra pardavimo strategija, kuri apima vidutines prekių kainas tam tikroje geografinėje vietovėje, taip pat išlaidas, patirtas gabenant tas prekes į pardavimo vietą. Gamintojas arba pardavėjas, naudodamas duomenis, susijusius su vietove ir išlaidų, susijusių su prekių tiekimu į tą teritoriją, dydžiu, nustatys vieneto kainą, kuri padengs visas išlaidas ir leidžia gauti teisingą pelno sumą. Kaip ir bet kokio tipo kainodaros atveju, galutiniam geografinių kainų skaičiui taip pat įtakos turės atitinkamų prekių paklausa ir konkurentų, siūlančių panašius produktus šioje srityje, skaičius.
Geografinė kainodara laikoma kintamos kainodaros forma, kuriai taip pat turi įtakos racionalios kainodaros koncepcija. Kad kainodaros rinkinys būtų efektyvus, jis turi atsižvelgti į visas išlaidas, susijusias ne tik su gamybos procesu, bet ir su sandėliavimo išlaidomis prieš išsiuntimą bei siuntimo išlaidas, patirtas gabenant prekes iš gamybos ar sandėliavimo vietos pirkėjui. Be to, nustatant kainas taip pat turi būti atsižvelgiama į pragyvenimo išlaidas geografinėje pirkėjo vietoje ir į vieneto kainą, kuri greičiausiai pritrauks vartotojus, o pardavėjui vis tiek gali uždirbti iš įmonės pelno.
Transporto išlaidos dažnai turi didelę įtaką geografinei kainodarai. Paprasčiau tariant, didesnės atsargumo priemonės siuntimo metu ir atstumas, nutolęs siunčiant prekes, turės didelį kainos skirtumą. Tai reiškia, kad Floridoje užauginti apelsinai valstijos sostinėje Talahasis paprastai parduodami už mažesnę kainą, tačiau siunčiami į Detroitą (Mičigano valstija) parduoti kainuos daugiau.
Praktika, žinoma kaip zoninė kainodara, taip pat turės tam tikros įtakos tam tikros prekės geografinei kainodarai. Idėja yra nustatyti, kokius mokesčius ima kiti toje vietovėje veikiantys mažmeninės prekybos ir kitų tipų pirkimo centrai už tuos pačius ar panašius produktus. Tai suteikia tam tikrų įžvalgų apie mažmeninės kainos tipą, kuris turi būti priskirtas, kad būtų konkurencingas su kitais pasiūlymais ir motyvuotų vartotojus pirkti prekes. Ši praktika leidžia lengviau rasti pusiausvyrą tarp išlaidų padengimo ir pelno gavimo iš kiekvieno parduoto vieneto, kartu apmokestinant geografines kainas, į kurias klientai tikriausiai žiūrės su tam tikru palankumu.