Materiali gėrybė yra daiktas, kurį vartotojai gali nusipirkti, parduoti ar pakeisti kitais daiktais. Šių gėrybių tyrimas yra įprastas ekonomikos teorijoje ar filosofijoje. Egzistuoja daug teorijų, kurios nustato materialinės gėrybės vertę. Pavyzdžiui, klasikiniai ekonomistai mano, kad prekės turi vertę dėl naudojimo, kurį asmuo gauna jas turėdamas. Marksistinė ekonomikos teorija teigia, kad prekės vertė atsiranda dėl darbo, kurio reikia žaliavoms paversti vertingu daiktu.
Klasikinė ekonomikos teorija apibūdina prekes pagal vertę arba naudojimą, kurį vartotojas gauna iš daikto. Istoriniais laikais ekonomikoje įvairioms prekėms įsigyti ar prekiauti buvo reikalinga priemonė. Vartotojas, turintis ūkį, galėtų parduoti kukurūzus vartotojui, kuris augino medvilnę. Pagal šį scenarijų kiekviena materiali gėrybė turi vertę kitai, nes kiekvienas individualiai augina tik vieną daiktą. Prekyba prekėmis suteikia kiekvienam asmeniui galimybę pagerinti savo pragyvenimo šaltinius neauginant prekės pačiam.
Deja, nuosekliai prekiaujant viena materialia gėrybe kitomis, galiausiai susilpnėja jų vertė. Kai ekonomikoje visi turi kukurūzų, prekės vertė smarkiai krenta. Todėl asmenys ieško gėrybės, turinčios vertę, kuri yra mainų priemonė, kuri nuolat turi vertę visiems individams bet kuriuo metu. Istoriškai auksas tapo šia terpe. Ši prekė buvo vertinga visiems asmenims, todėl kukurūzų augintojas galėjo iškeisti kukurūzus į auksą, o vėliau auksą iškeisti į medvilnę ar kitus daiktus, atitinkančius asmens poreikius.
Pagal šią klasikinę ekonomikos teoriją kiekvienas individas turi galimybę vertinti kiekvieną materialinę gėrybę ekonomikoje. Prekyba, pirkimai ar pardavimai vyksta tik tada, kai kiekvienas asmuo mano, kad sandorio prekės yra vienodos vertės. Taigi prekės vertę gali nustatyti tik individualus vartotojas. Galų gale atsiras prekių rinka, kai vienas asmuo parduos prekes tokia verte, kurią laiko dauguma ekonominių asmenų. Kiekviena materialinė gėrybė ekonomikoje patenka į šią teoriją tol, kol prekė neturi vertės arba neturi jokios naudos ekonomikoje.
Priešingos teorijos skirtingai vertina materialines gėrybes. Marksistinė teorija bando vertinti gėrybę darbu, kurio reikia norint pagaminti daiktą. Pavyzdžiui, kukurūzų augintojas įkainotų savo prekes, remdamasis savo darbu, kad juos gamintų visuomenėje. Nors daugelis klasikinių ekonomistų tiki darbo vertės teorija, marksistinė teorija perkelia ją į asmeninį lygmenį. Socialiai priimtinas darbas, reikalingas prekėms gaminti, nustato kainą visuomeniniame lygmenyje, greta asmeninio darbo lygio materialinei gėrybei gaminti.