Gimdos kaklelio adenopatija yra kaklo limfmazgių, esančių aplink galvą ir kaklą, patinimas. Patinimas gali atsirasti dėl uždegimo ar infekcijos mazguose ir gali išnykti savaime arba jį reikia gydyti. Gydytojas gali įvertinti pacientą, kad nustatytų padidėjimo priežastį ir parengtų gydymo planą, atsižvelgdamas į būklės priežastis ir bendrą paciento sveikatos būklę. Kai kuriais atvejais gimdos kaklelio adenopatija yra rimtos pagrindinės ligos požymis.
Limfmazgiai veikia kaip limfos, skysčio, cirkuliuojančio visame kūne, surinkimo taškai, palaikantys imuninę sistemą. Jie linkę sugauti šiukšles, svetimkūnius, negyvas ląsteles ir kitas medžiagas. Kai žmonės serga, jų limfmazgiai natūraliai padidėja, nes imuninė sistema dirba sunkiau ir gali gaminti daugiau medžiagos. Laikui bėgant mazgai gali pašalinti šią medžiagą ir grįžti į normalų dydį.
Pacientams šis sutrikimas gali išsivystyti dėl įvairių ligų, įskaitant peršalimą ir gripą, taip pat sunkias infekcijas. Kartais gimdos kaklelio adenopatija tampa lėtinė, pavyzdžiui, patinimas, susijęs su tokiomis ligomis kaip žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV). Šių pacientų mazgai gali nesugebėti savarankiškai išreikšti juose esančios medžiagos arba negali jos pakankamai greitai pašalinti, kad patinimas sumažėtų, kol į limfmazgius nepateks daugiau infekcinių ir atliekų.
Kai pacientui atsiranda galvos ir kaklo patinimas, gydytojas gali apčiuopti sritį, kad patikrintų, ar nėra gimdos kaklelio adenopatijos ir kitų struktūrų padidėjimo. Tai gali būti svarbi diagnozės ir gydymo dalis, nes augimas iš tikrųjų gali būti nesusijęs su limfmazgiais. Jei gydytojas nerimauja dėl piktybinių navikų, gali prireikti biopsijos, kad būtų paimtas ląstelių mėginys iš patinimo. Patologas gali ištirti mėginį mikroskopu, kad nustatytų, kokios ląstelės yra susijusios, ir patikrintų, ar nėra piktybinių navikų požymių.
Gimdos kaklelio adenopatijos gydymas paprastai apima pagrindinės būklės pašalinimą ir galimybę mazgams atsigauti patiems. Jei paciento limfmazgiuose yra vėžinių ląstelių, gali prireikti operacijos joms pašalinti. Gydytojas gali paimti ir gretimus mazgus, net jei neatrodo, kad jie susiję, tik dėl saugumo; mazguose gali būti vėžio ląstelių, kurios gali pradėti augti į navikus. Po operacijos pacientui gali prireikti chemoterapijos ir spinduliuotės, kad būtų sumažinta pasikartojimo tikimybė.