Gipso tvarstis, paprastai žinomas kaip gipsas, yra tvirta medžiaga, naudojama kūno daliai surišti ir palaikyti lūžusius kaulus gijimo metu. Paprastai jis naudojamas siekiant stabilizuoti ir užkirsti kelią lūžusios galūnės judėjimui daugelį savaičių ar mėnesių, atsižvelgiant į sužalojimo mastą. Gipso tvarstis paprastai yra sudarytas iš medvilninių tvarsčių, įmirkytų baltais milteliais, vadinamais Paryžiaus gipsu, kuris sukietėja maišomas su vandeniu. Taip pat gali būti naudojami sintetiniai tvarsčiai, pvz., stiklo pluošto tvarsčiai, tačiau kai kurie pacientai vis tiek renkasi gipsą, nes jis yra pigesnis.
Gipso tvarsčio uždėjimas paprastai yra lengvas, tačiau paprastai užtrunka daug laiko. Procedūrą dažniausiai atlieka ortopedas konsultantas, gydytojas, kurio specializacija yra raumenų ir kaulų sistemos sutrikimų gydymas. Užteptas ir išdžiūvęs gipso atliejinys dažnai būna tūrinis ir gana sunkus. Jis taip pat turi būti visą laiką sausas, nes šlapias gali sugesti.
Viena iš įprastų gipso tvarsčio naudojimo indikacijų yra žaliosios lazdelės lūžis. Žaliosios lazdelės lūžis dažniausiai įvyksta mažiems vaikams, kai viena kaulo pusė iš dalies lūžta, o priešinga linksta. Ortopedo konsultantui atlikus glaudų pažeistos galūnės lūžių sumažinimą arba perreguliavimą, dažniausiai uždedamas gipsinis tvarstis, kuris turi likti mažiausiai tris savaites. Kai lūžis laikomas užgijusiu, gipso tvarstis dažniausiai pašalinamas elektriniu diskiniu pjūklu, perpjaunant tvarstį. Vaikams tai dažnai yra neskausminga, tačiau varginanti patirtis.
Gydytojai naudoja daugybę gipsų tipų. Pasirinkimas paprastai priklauso nuo to, kurią kūno dalį reikia tvarstyti. Bendros vietos apima viršutinių galūnių gipsus, kurie dažnai apgaubia plaštaką, riešą ar ranką, o kartais ir visą ranką, kai reikia; apatinių galūnių gipsas, kuris gali apimti dalį kojos ar pėdos ar net visą apatinę galūnę iki klubų; ir kūno gipsai, kurie dažniausiai dengia kamieną ir gali siekti iki kaklo ar net galvos.
Daugelį savaičių dengiant gipsu, pažeistos galūnės oda dažniausiai pleiskanoja, niežti ir išsausėja. Kartais gali pasireikšti alerginės reakcijos į medžiagas, naudojamas gipsui, taip pat infekcijos, bėrimai ir opos. Gydytojai reguliariai stebi pacientus, kad įvertintų paciento gijimo procesą ir atsaką į vaistus, jei jie skiriami.