Gleasono balas yra skaičius, priskirtas prostatos vėžiui po to, kai patologas jį įvertino mikroskopu laboratorijoje. Gleasono balas naudojamas apskaičiuojant pagrindinę informaciją apie vėžį, siekiant nustatyti jo sunkumą ir parengti gydymo planą. Į patologijos ataskaitą įtraukta daugybė kitų detalių apie vėžį, kad medikų komanda susidarytų išsamų situacijos vaizdą.
Gleasono balui nustatyti patologas mikroskopu ištiria prostatos audinio mėginį. Patologas nustato nenormalaus ląstelių augimo sritis ir nustato pirmines ir antrines vėžio sritis. Pirmiausia apžiūrima pirminė sritis, o jos išvaizda palyginama su Gleason skalės sistema, siekiant nustatyti, kur ji patenka skalėje nuo vieno iki penkių. Tada apžiūrima ir antrinė sritis taip pat suskirstyta nuo vieno iki penkių. Gleasono balas apskaičiuojamas sudedant du skaičius ir svyruoja nuo dviejų iki 10.
Gleasono skalė, pavadinta daktaro Donaldo Gleasono vardu, buvo sukurta septintajame dešimtmetyje ir vėžiui įvertinti naudojama vien tik ląstelių išvaizda. Skalė apima nuo vienos gerai diferencijuotos ląstelės, kurios rodo lėtai augantį vėžį ar net normalią prostatą, iki penkių prastai diferencijuotų ląstelių, kurios rodo, kad vėžys yra agresyvus. Pirmoji ir antroji skalės stadijos yra retos, nes prostatos vėžys paprastai nenustatomas tol, kol bent dalis progresuoja iki trijų ar keturių masto stadijų.
Kuo mažesnis Gleasono balas, tuo geresnė prognozė. Kai kuriais atvejais gydytojas gali nustatyti, kad vėžys auga taip lėtai, kad gydymas gali būti nereikalingas nedelsiant, daugiausia dėmesio skirdamas paciento stebėjimui, ar neatsiranda pokyčių. Aukštas Gleasono balas, pavyzdžiui, devyni, rodo, kad vėžys yra agresyvus ir greitai auga, o gydymas turi būti ryžtingas ir vienodai agresyvus.
Vien tik Gleasono balo negalima naudoti kuriant gydymo planą arba priimant sprendimus, kaip gydyti vėžį. Aptardami gydymo galimybes, medicinos komanda ir pacientas turi atsižvelgti į daugybę veiksnių. Pavyzdžiui, žmogus, turintis aukštą Gleasono balą ir jau mirštantis nuo kitos būklės, gali atsisakyti gydymo, manydamas, kad tai nepadidins gyvenimo kokybės ir kad gydymas gali būti labai nemalonus.